Žarnokų būklė – tai viena triukšmingiausių vietų žmoguje. Bet jų ligos – pačios tyliausios. Kuklios. Sklidinos gėdos. Ir klyksmą nuo skaudulių išleidžia tik tada, kai auglys įsiskverbia į nervus ir viską suplėšo.
„Per vėlu, – šiuo metu kažkuriam iš mūsų, gyvųjų, taria medikai. – Jis prasiskverbė gilyn. Ir geruoju nebeiškrapštysim“.
Ne šiaip sau iš keturių vėžio ankstyvosios diagnostikos programų – prostatos, krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos – pastarasis vėžys aprašomas grėsmingiausiai.
Nesvarbu, vyras esi ar moteris, ši liga viena dažniausių onkologijoje, ir kasmet įgnyba 1500 naujų žmonių – per pastaruosius 35 metus šios ligos atvejų padvigubėjo. Tuo metu, kai ima skaudėti, vėžys jau būna paūgėjęs iki paskutinės – ketvirtosios stadijos. Ir tuomet devyniems iš dešimties tenka padžiauti kaliošus.
O kodėl? Dėl to kad sėdynės neatplėšiame nuo kėdės? Ir dėl to. Ir dėl daugybės kitų priežasčių, kurių vis tiek nei aš, nei jūs neišbrauktumėte iš kasdienių darbų sąrašo. Kaip ir nepakeistumėte savo giminės, vejančios kokios nors ligos paveldimumo siūlą.
Tačiau tą dvokiantį vėžį galima pergudrauti. Net didelės išminties tam nereikia. Tereikia mažo plastiko buteliuko žaliame plastiko maišelyje.
„Sveiki. Jums jau – penkiasdešimt. Kada galėčiau užregistruoti patikrai pagal vėžio ir širdies ligų profilaktikos programas?“ – ar kada nors esate sulaukę tokio pasveikinimo su gimtadieniu iš poliklinikos? Jei nesulaukėte, turėtumėte pavydėti.
Tai – apynaujė gimtadienio sveikinimų sistema, kuri, pasirodo, veikia. Gal ne visose miestų ir miestelių poliklinikose, bet Vilniaus Centro poliklinikoje – taip. Ji viena tokių, kurios vadovų akylas žvilgsnis mato daugiau ir plačiau – regi daugiau inovacijų, o greta jų – ir daugiau išgelbėtų žmonių.
Visada ta poliklinika buvo keistoka – visada prasimanydavo kokių nors naujovių anksčiau už kitas. O dabar – lyg seni pažįstami – slaugytojai ima ir sveikina su jubiliejais, kad, išmušus palankiam laikui, atgabentume jiems savo darbų prikimštas smegenis.
Prie tų durų – jokių eilių. Kelios akimirkos, ir esi pamatuojamas, pasveriamas, pakilojamas, paguldomas, pakeliamas. Ir su elektrokardiograma užantyje, ligų rizikos įvertinimo anketa, šūsnimi siuntimų ir priminimų lapeliuose, kada pas kokį gydytoją tyrimams paskirtas laikas, iškeliauji pro duris.
Net ties kraujo tyrimų laboratorija, kur eilė rytas būna susisukusi keliskart į spiralę – net ir ten yra galimybė nuspausti elektroninės registracijos mygtuką su užrašu „profilaktikos programos“, ir iš trisdešimto eilėje tapti pirmuoju.
Vėliau tuos kraujo tyrimų duomenis prie gėdos sienos prismaigsto šeimos gydytojas. Jis arba leidžia ir toliau valgyti cukrų gabalais, arba liepia išmesti iš šaldytuvo ne tik tortų gabalus, bet ir sviestą bei riebias dešras. Ir tai – tik dėl 1 proc. rizikos. Dėl to, kad, aš, pavyzdžiui, galbūt mirsiu nuo širdies ligos.
Nieko man čia baisaus. Juk visa mano giminė taip sugulė po žemėmis. Klankšt, pokšt. Ir nėra žmogaus.
Bet kažkas čia ne taip. Neįprasta. Kitaip, nei visiems, laukiantiems savo eilės poliklinikose. Kažkaip nesmagu žinoti, kokia gali būti baigtis. Arba lysti visiems, laukiantiems eilėje, prieš nosį į mamografijų kabinetą, nes esi į jį pakviečiama pagal laiką, nurodytą elektroniniame registracijos žurnale.
Ir dar tas žalias plastiko maišelis su „buteliu“. Jis ilgai kelia nerimą. Paliktas ten, ant stalo poliklinikos laboratorijoje. O ką, jeigu būtent ten laukia didžiosios negandos?
„Gavome atsakymą – viskas gerai. Kraujo pėdsakų ten neaptikta“, – skambutis iš poliklinikos net po poros savaičių užriša minčių mazgelį apie „žarnokų“ vėžį.
„Kur čia ta ekonomika?“ – paklausit. Nežinau, ką atsakyti. Juk galiu atrėžti, kad piniguose. Bet žmonės, jų, pasirodo, beveik neskaičiuoja. Tyrimai, kurie finansuojami iš vėžio prevencijai skirtų pinigų krepšelių, žmonėms nekainuoja nė cento. Brukami jie tiesiog jėga. „Bala jų nematė“, – jau regiu šalin sukamas nosis.
Šiųmetės apklausos duomenys rodo, kad iš žmonių, kuriems būtų pravartu nemokamai pasitikrinti, ar neserga, pavyzdžiui, storosios žarnos vėžiu, tai padarė vos 6 proc. vyrų ir 10 proc. moterų.
Tos pačios apklausos duomenimis, jokioje prevencinėje programoje nedalyvavo net 68 proc. vyrų ir 40 proc. moterų. O juk kažkada, toms ligoms atslinkus, teks kloti daug pinigų už vaistus.
Tegaliu priminti, kad daugiausia pinigų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto skiriama kompensuoti vaistams, kuriuos vartoja širdies ir kraujagyslių sistemos bei onkologonėmis ligomis sergantys žmonės. Pernai ir vieniems, ir kitiems išleista maždaug po 46 mln. eurų.
Galiu dar užsiminti, kad šiųmetis PSDF biudžetas siekė 1,4 mlrd. eurų. Iš jų vaistams kompensuoti buvo numatyta 214 mln. eurų. Ir tai buvo maždaug 5 proc. daugiau pinigų, nei 2014-aisiais.
Galiu ir nuliūdinti, kad „širdininkai“ yra tie ligoniai, kurie už vaistus iš savo piniginės per metus primoka vos ne kita tiek – 2014-aisiais jie paklojo per 33 mln. eurų. Tuo tarpu sergantieji vėžiu – tik 0,2 mln. eurų.
Galiu apgailestauti, kad valstybė kurpia visokias schemas, kaip perdėti vaistus iš vienos lentynos į kitą, kad tik mažiau už juos jai pačiai reikėtų mokėti.
Bet ar tai svarbu žmogui, kuris dabar neserga, bet kada nors sirgs? Kol kas jam svarbiausia – prisiversti. Ir be jokio kapšelio pinigų pasakyti iš poliklinikos vos ne per gimtadienį skambinančiai slaugytojai: „Taip. Aš ateisiu. Kokią valandą, sakėte, galėčiau pasirinkti?“
