Chodorkovskis prieš Sečiną
Ginčo kaina – 52 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2003 m.
Michailas Chodorkovskis buvo areštuotas 2003 m. spalio 25 dieną apkaltinus jį grobstymu ir mokesčių nemokėjimu. Iš kalėjimo verslininkas išėjo tik pernai.
2004 m. pasauliniame „Forbes“ reitinge jis buvo 16-as, o M.Chodorkovskio turtas vertintas 15 mlrd. JAV dolerių.
Pagrindiniu savo kriminalinio persekiojimo kaltininku M.Chodorkovskis laiko Igorį Sečiną, „Rosneft“ prezidentą.
„V.Putiną lengva paveikti emociškai. Jei ne I.Sečinas, gali būti, kad mano konfliktas su prezidentu būtų plėtojęsis politinės konfrontacijos lygiu. Tačiau I.Sečinas paveikė prezidento nuotaiką ir mūsų konfliktą perkėlė į kriminalinį lygį“, – yra sakęs M.Chodorkovskis.
Interviu „The Times“ jis patikslino, kad pirmąją „Jukos“ bylą I.Sečinas inicijavo „iš godumo“, o antrąją — „iš bailumo“.
I.Sečinas interviu „Der Spiegel“ mitu vadino teiginius, kad jis organizavo „Jukos“ sutriuškinimą, ir savo ruožtu apkaltino buvusius kompanijos vadovus ruošiant revanšą: „Šiandien „Jukos“ daugeliui atrodo kaip nekalta pikto agresoriaus auka. Tai – nesąmonė.“
Susiurbti „Jukos“ aktyvai „Rosneft“ pavertė didžiausia naftos kompanija Rusijoje, o I.Sečinas 2004 m. tapo „Rosneft“ direktorių tarybos vadovu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Hagos arbitražo sprendimu Rusija buvusiems „Jukos“ akcininkams turi sumokėti apie 52 mlrd. JAV dolerių.
Fridmanas prieš Dudley
Ginčo kaina – 28 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2008 m.
Britų „British Petroleum“ (BP) ir rusų koncernas AAR 2003 metais įkūrė naftos kompaniją TNK-BP. Britai ir rusai kompaniją pasidalijo po lygiai.
Rusijos pusėje stovėjo konsorciumas AAR, kurio pavadinime įrašytos pirmosios trijų konsorciumų: „Alfa-Group“, valdomo Michailo Fridmano, „Access Industries“, valdomo Leonardo Blavatniko, ir „Renovos“, valdomos Viktoro Vekselbego, raidės.
TNK-BP vadovo kėdė paskirta amerikiečiui Robertui Dudley.
Akcininkai ėmė nesutarti, kai rusai pradėjo priekaištauti R.Dudley esą jis labiau linkęs į britų BP pusę ir neva akivaizdžiai labiau gina jų interesus.
R.Dudley teko palikti postą.
Rusų pusė pasiekė, kad į jo vietą būtų paskirtas Michailas Fridmanas, ir dėjo viltis, kad britai pasitrauks. Kol tęsėsi konfliktas, TNK-BP direktorių tarybą paliko nepriklausomi direktoriai: buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis ir buvęs „Rio Tinto“ vadovas Jamesas Lengas.
2011 m. konflikto dalyvių ratas pasikeitė. „Rosneft“ ir britų kompanijos sutartis dėl darbų žvalgant Arktį, kurią ruošė „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, žlugo, nes AAR ją apskundė Stokholmo arbitraže. Atsakydama į tai BP padavė ieškinį prieš „Renovą“, kuri turėjo aktyvų kitose NVS šalyse ir taip neva pažeidė akcininkų susitarimus.
Išeitimi tapo 2013 m. sutartis. Tąsyk „Rosneft“ už 50 proc. akcijų BP sumokėjo 16,65 mlrd. JAV dolerių ir 12,84 proc. savų akcijų, o už AAR dalį – 27,73 mlrd. JAV dolerių. Galiausiai bendra sandorio suma siekė 54,5 mlrd. JAV dolerių.
Potaninas prieš Deripaską
Ginčo suma – 4,9 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2008 metai.
Milijardierių priešprieša kilo po to, kai 2007 m. seni „Nornikel“ partneriai Vladimiras Potaninas ir Michailas Prochorovas paskelbė apie turto dalybas.
V.Potaninas pasiūlė su nuolaida įsigyti M.Prochorovo paketą, tačiau šis reikalavo siūlomą kainą padidinti 25 procentais.
2008 m. pavasarį M.Prochorovas susirado naują partnerį – Olegą Deripaską, iš kurio už 25 proc. „Nornikel“ akcijų gavo 5 mlrd. JAV dolerių ir „Rusal“ akcijų paketą. Kitus penkerius metus O.Deripaska ir V.Potaninas įsuko nesibaigiančių teismų visame pasaulyje karuselę.
2010 m. į „Nornikel“ direktorių tarybą nepateko buvęs prezidento administracijos vadovas Aleksandras Vološinas. Tąsyk „Rusal“ apkaltino V.Potanino pusę manipuliuojant balsais.
2012-aisiais kova nuvargino milijardierius. Juos sutaikyti pavyko O.Deripaskos uošviui, buvusiam prezidento administracijos vadovui Valentinui Jumaševui ir milijardieriui Romanui Abramovičiui.
2012 m. „Interros“, priklausiusi V.Potaninui ir valdžiusi 28 proc. „Nornikel“ akcijų, bei „Rusal“, valdoma O.Deripaskos, R.Abramovičiui ir jo partneriui kompanijoje „Evarz“ Aleksandrui Abromovui pardavė 5,87 proc. akcijų už 1,87 mlrd. JAV dolerių. Didžiausias – 30,3 proc. – akcijų paketas liko „Interros“, o „Rusal“ išsaugojo 27,82 proc. akcijų.
Abramovičius prieš Berezovskį
Ginčo suma – 5,5 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2007 metai.
Borisas Berezovskis Londono aukščiausiajam teismui Romaną Abramovičių apskundė 2007 metais. Jis iš partnerio reikalavo 5 mlrd. JAV dolerių už „Sibneft“ dalį kompanijos ir 564 mln. JAV dolerių – už dalį „Rusal“.
B.Berezovskis buvo įsitikinęs, kad patyrė nuostolių dėl R.Abramovičiaus jam primestų sandorių. Esą R.Abramovičius grasinimais ir apgaule privertė jį parduoti 50 proc. „Sibneft“ akcijų. Taip pat ieškinyje minima bendrovė „Rusal“.
Už savo paketą B.Berezovskis gavo 1,3 mlrd. dolerių. Po kelerių metų, 2005-aisiais, „Sibneft“ nusipirko bendrovė „Gazprom“ – už 13,1 mlrd. dolerių.
R.Abramovičius teigė, kad B.Berezovskis niekada nevaldė turto tose bendrovėse. Verslininkas sako, kad jo išmokos B.Berezovskiui buvo mokestis už „politinį stogą“.
Teismas atmetė B.Berezovskio ieškinį, paskelbęs, kad liudininkams B.Berezovskis nepasirodė objektyvus ir jam nepavyko įgyti aukšto pasitikėjimo. Paskelbus verdiktą B.Berezovskis žurnalistams pareiškė, kad jo pasitikėjimas britų teismais pakirstas. 2013 m. kovo 23 d. B.Berezovskis rastas negyvas savo namuose. Po tyrimo paaiškėjo, jog mirties priežastis – savižudybė.
Kerimovas prieš Lukašenką
Ginčo vertė – 4,4 mlrd. JAV dolerių
Konflikto pradžia – 2013 metai.
2012 m. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka papasakojo, kad Suleimano Kerimovo iniciatyva Michailas Gucerijevas pasiūlė už 15 mlrd. JAV dolerių A.Lukašenkai parduoti „Belaruskalij“.
„Aš S.Kerimovą ir kitus valdytojus uždaryčiau į vieną kamerą ir jie mielai parduotų visus aktyvus pačia didžiausia kaina“, – kalbėjo A.Lukašenka.
Vėliau jis pasakojo apie šią situaciją kalbėjęs su Vladimiru Putinu.
Santykiai tarp Rusijos ir Baltarusijos įkaito 2013 m. vasarą, kai „Uralkalij“ nutraukė partnerystę su „Belaruskalij“ parduodant kalį eksportui per bendrą partnerį Baltarusijos kalio kompaniją.
2013 m. rugpjūtį „Uralkalij“ vadovas Vladislavas Baumgertneris buvo sulaikytas Minske. Tai nutiko po susitikimo su Baltarusijos premjeru Michailu Miasnikovičiumi. V.Baumgertneriui pateikti įtarimai dėl sukčiavimo, kurio mastas – 100 mln. JAV dolerių. Baltarusijos teismas už akių areštavo ir S.Kerimovą. Kaip tvirtino šaltiniai, S.Kerimovo pasitraukimas iš „Uralkalij“ buvo sąlyga, kurią įgyvendinus turėjo būti į laisvę paleistas V.Baumgertneris. Galiausiai S.Kerimovo fondas „Suleyman Kerimov Foundation“ 2013 m. gruodį pardavė 21,75 proc. jam priklaususių „Uralkalij“ akcijų Michailo Prochorovo „Oneksim“ grupei.
Borodinas prieš Kostiną
Ginčo kaina – 3 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2010 metai.
Andrejus Borodinas Maskvos bankui vadovavo nuo jo įkūrimo 1995 metais. Kai 2010 metais Maskvos mero poste Jurijų Lužkovą pakeitė Sergejus Sobianinas, pastarasis sutiko su VTB banko prezidento Andrejaus Kostino siūlymu parduoti Maskvos dalį banke (46,48 proc.) už 103 mlrd. rublių.
Tačiau A.Kostinui nepavyko įkalbėti A.Borodiną parduoti savo akcijų paketą.
2011 m. pavasarį A.Borodinas teismo sprendimu paliko banko vadovo kėdę.
A.Kostinas apkaltino Maskvos banką savavaliavimu. O A.Borodinas pareiškė, kad tarpininkas įsigyjant akcijų paketą buvo specialaus prezidento atstovo Igorio Jusufovo sūnus Vitalijus. Jusufovas jaunesnysis, jo žodžiais tariant, sudarant sandorį atstovavo prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Dėl konflikto kompanijos, susijusios su A.Borodinu, nustojo mokėti kreditus. Banko gelbėjimu teko užsiimti valstybei, kuri VTB grupei skyrė 400 mrld. rublių. B.Borodinui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo miesto biudžeto lėšomis – 12,76 mlrd. rublių. „Interpolas“ paskelbė jo paiešką.
A.Borodinas interviu WSJ pareiškė, kad bankui valstybės parama buvo nereikalinga, o problemos – sukurtos dirbtinai.
Paskelbus A.Borodino paiešką, šis gavo politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. Be to, jis sulaukė ir savo akcijų Maskvos banke paketo.
Machlajai prieš Mazepiną
Ginčo suma – 0,75 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2005 metai.
Viena didžiausių pasaulyje amoniako gamyklų „TogliattiAzot“, priklausanti Vladimirui Machlajui ir jo sūnui Sergejui, 2005 m. pavasarį susidūrė su „Renova“, kurios savininkas– Viktoras Vekselbergas įsigijo apie 10 proc. „TogliattiAzot“ akcijų.
Tačiau susitvarkyti su kibiais Machlajais „Renova Group“ nepajėgė, nepaisant to, kad į įmonės veiklą kišosi ir teisėsaugos organai.
Atlikus dokumentų poėmius ir pradėjus kriminalinę bylą dėl mokestinių schemų, 2005 m. vasarą Machlajų šeima ir aukščiausi „TogliattiAzot“ vadovai paliko šalį.
Tų pačių metų gruodį „Interpolas“ paskelbė V.Machlajaus paiešką, o Didžiosios Britanijos, kurioje šis asmuo buvo apsistojęs, imta reikalauti jo ekstradicijos. Britai su tuo nesutiko, tad V.Machlajus išsaugojo įmonės kontrolę savo rankose, o reikalus tvarkė teletiltu.
2008 m. „Renova Group“ savo akcijų paketą amoniako gamykloje pardavė „Uralchem“ vadovui Dmitrijui Mazepinui, tačiau jis ir toliau tęsė Machlajų šeimos persekiojimą. 2012 m. pagal „Uralchem“ pareiškimą buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas, o teismas už akių areštavo Sergejų ir Vladimirą Machlajus.
Galiausiai Machlajų šeimos akcijų dalis – daugiau kaip 70 proc. – nepaisant akcijų arešto, atiteko buvusiam Kalmukijos Respublikos vadovui Kirsanui Iliumžinovui.
Čemezovas prieš Breštą
Ginčo suma – 0,68 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2005 metai.
2003 m. didžiausia pasaulyje titano lydinių gamintoja „VSMPO-Avisma“ susidomėjo Viktoras Vekselbergas. Jo atakas pagrindiniai įmonės akcininkai Viačeslavas Breštas ir Vladislavas Tetiuchinas atrėmė.
Tačiau dar vieno antpuolio, kurį surengė valstybinis koncernas „Rostech“, atremti nepajėgė.
2005 m. lapkritį gamykloje pasirodė Generalinės prokuratūros brigada, lydima OMON'o. Kompaniją krėtė dėl grobstymo per privatizaciją – aptiktas 2 mlrd. rublių stygius.
„VSMPO-Avisma“ vadovus imta kviesti „pokalbiams“ į Rusijos ginklų eksporto agentūrą „Rosoboroneksport“ ir į prezidento administraciją siūlant perleisti gamyklą valstybei.
Supratęs, kad mūšis pralaimėtas, V.Breštas išvyko į Frankfurtą prie Maino ir jau iš ten diktavo savo kapituliacijos sąlygas. Derybos buvo aršios, o grasinimai skambėjo iš abiejų šalių.
V.Breštas žadėjo šį skandalą padaryti viešą, o tai po „Jukos“ bylos Rusijos įvaizdžiui būtų tik pakenkę.
Už gamyklą gavęs 680 mln. JAV dolerių verslininkas persikraustė į Izraelį.
Malofejevas prieš Kostiną
Ginčo suma – 0,59 mlrd. JAV dolerių.
Konflikto pradžia – 2007 metų.
Andrejaus Kostino ir Konstantino Malofejevo konfliktas pateko į baudžiamosios bylos rėmus dėl kredito, išduoto VTB grupės, grobstymo.
2007 m. VTB grupė „Rusagroprom“ išdavė daugiau kaip 225 mln. JAV dolerių kreditą, kad ši iš „Nutritek International“ įsigytų kelias Rusijoje esančias pieno perdirbimo įmones, kurių vertė, kaip paaiškėjo vėliau, buvo penkis kartus padidinta.
Nuo 2005 m. „Nutritek“ bendraturčiu tapo „Marshall Capital“ fondas, kurio savininkas – K.Malofejevas.
VTB paskola nebuvo padengta, o „Rusagroprom“ paskelbė apie žlugimą. VTB teisybės bandė ieškoti teisme – tikėjosi lėšų prisiteisti iš „Marshall Capital Partners“ ir K.Malofejevo. Tačiau pavyko pasiekti tiek, kad buvo areštuota dalis „Marshall Capital“ turto — 10 proc. „Rostelecom“ akcijų. Šis areštas buvo panaikintas 2013 m. vasarį, o K.Malofejevas prieš VTB padavė atsakomąjį 600 mln. JAV dolerių ieškinį. Verslininkas reikalavo, kad būtų padengti nuostoliai, kuriuos jis patyrė, kai buvo areštuotos minėtos akcijos. Anot K.Malofejevo, dėl to jis negalėjo prisidėti prie holdingo „Garsdale“ kūrimo.
Abipusės VTB ir K.Malofejevo pretenzijos buvo panaikintos šiais metais, baudžiamoji byla – nutraukta, o K.Malofejevas sutiko grąžinti 100 mln. JAV dolerių. Skaičiuojama, jog iš viso jis buvo gavęs 596 mln. JAV dolerių paskolą, tačiau bankas suteikė 83 proc. nuolaidą.
Kalbama, jog taip galėjo nutikti, nes K.Malofejevas rėmė Rusijos separatistus Ukrainoje.
Abyzovas prieš Vekselbergą
Ginčo suma – 0,5 mlrd. JAV dolerių
Konflikto pradžia – 2013 metai.
Aliuminio holdingo „SUAL“ savininkas Viktoras Vekselbergas nuo dešimto dešimtmečio draugavo su Michailu Abyzovu, kuris dirbo „RAO JES“.
Geri santykiai lėmė tai, jog 2007 m. V.Vekselbergas ir M.Abyzovas žodžiu sutarė, kad vienos iš energetikos rinkos lyderės – kompanijos KES – 85 proc. akcijas pasidalys santykiu 51 ir 49 procentai.
Savo investicijas M.Abyzovas įformino kaip 380 mln. JAV dolerių paskolą. Trintis tarp partnerių atsirado, kai V.Vekselbergas sumanė parduoti savo KES dalį „Gazprom“ antrinei įmonei „Gazprom Energoholding“. Sudarant sandorį 2011 m. visa KES buvo įvertinta 4 mlrd. JAV dolerių.
„Gazprom“ pusė pageidavo, kad V.Vekselbergas išspręstų problemą su M.Abyzovu – kompanija nesiruošė tuo pat metu derėtis su keliais akcininkais.
2011 m. rugsėjį jiedu susitarė, kad M.Abyzovas įgis opciono teisę savo daliai parduoti už 451 mln. JAV dolerių ir galės pasitraukti. Nepaisant išankstinių susitarimų, sandoris su „Gazprom“ žlugo.
2013 m. gruodį V.Velkselbergo kompanijos pamėgino užginčyti M.Abyzovo poziciją. Po pusmečio buvo pateiktas priešpriešinis ieškinys asmeniškai V.Vekselbergui, kurio dydis – 500 mln. JAV dolerių. Teismo procesas dar nesibaigęs.
Parengta pagal forbes.ru.
