- Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi platų darbų barą, rūpinasi visų gyvūnų gerove ir sveikata, siekia užtikrinti maisto saugą. Palyginus su kitais tarnybos sprendžiamais klausimais, kokio masto problema yra afrikinis kiaulių maras?
– Veterinarijos tarnyboje dirbu daugiau nei 30 metų, bet, šnekant atvirai, tokio masto problemos neturėjome niekada. Kas yra afrikinis kiaulių maras žinojome tik iš vadovėlių ir įsivaizdavome, kad jis egzistuoja tik Afrikoje. Buvome susidūrę su klasikiniu kiaulių maru, tačiau jis, palyginus su afrikiniu, tėra sloga. Aišku, kai jis pasireiškė Gruzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, tada supratome, kad ir pas mus ateina. Tik svarstėme, į kurią mūsų regiono valstybę jis pateks pirmiausia? Mums nepasisekė: iš Europos Sąjungos valstybių pirmoji buvo Lietuva.
Sausio mėnesį sukaks dveji metai, kai praktiškai turime šį marą, mat Lietuva turi ilgiausią sieną su Baltarusija, iš kurios per laukinius šernus ir buvo atneštas užkratas. Palyginus, susitvarkėme tikrai labai neblogai, netgi sakyčiau gerai. Remiantis aplinkinių valstybių pavyzdžiu, ten afrikinis kiaulių maras kasmet per valstybę nužengdavo apie 300 km. O pas mus per du metus nuo sienos jis pajudėjo tik nepilnus 100 km. Iš visų keturių ES valstybių – Latvijos Estijos, Lenkijos ir Lietuvos, kurias palietė šis virusas, prasčiausiai laikosi Estija, kuri visa buvo apimta praktiškai per keturis mėnesius. Labiausiai maras pasireiškė Estijos naminiuose ūkiuose ir šią vasarą apėmė visą valstybę.
- Kokių priemonių buvo imtasi, kad būtų suvaldytas ligos protrūkis ir kodėl iki šiol nepavyksta suvaldyti šio viruso?
– Mes taikėme visas kompleksines priemones, viską, ką mums patarė mokslas. Aišku, rezultatas ne tas, kurio norėtume. O norėtume, kad protrūkis visai užsibaigtų. Bet kaip esu minėjęs, pirmiausia yra daug neatsakyta mokslo klausimų. Šiuo metu iš 111 nustatytų vietų, kur pasireiškė afrikinis kiaulių maras, 50 procentų randame nušautuose šernuose. Randame antikūnus, bet sunku pasakyti, ar juos nešiojantys šernai yra ligos platintojai, ar jau persirgę. Mokslo šaltiniuose yra nuomonių, esą tai ligos platinimas toliau. Bet nesame vieni, ieškantys šių atsakymų. Yra sukurta Europos Komisijos vadovaujama AKM užkrėstų šalių ekspertų darbo grupė. Šalys operatyviai keičiasi informacija apie naujus ligos židinius, laboratorinių tyrimų rezultatus bei išvadas, kodėl ir kaip virusas pateko į regioną ar į konkretų kiaulininkystės ūkį. Kuriama bendra šalių strategija, siekiama priimti bendras priemones ligai stabdyti.
- Per dvejus kovos su afrikiniu kiaulių maro metus su kokiais didžiausiais iššūkiais buvo susidurta, kas buvo, o gal ir tebėra, sunkiausia?
– Iš visų ES šalių tiek mes, tiek Latvija esame specifinės šalys – turime labai daug smulkių ūkių, kuriuose laikoma po vieną dvi kiaules. Taigi, smulkūs kiaulių augintojai mums yra labai didelė problema. Žmonės tikrai nesilaiko net pačių paprasčiausių biosaugos reikalavimų. Nors per televiziją ir radiją kiekvieną dieną kalbama ir laikraščiuose rašoma apie juos. Pasitelkti visų savivaldybių žemės ūkio skyriai ir seniūnijos, kad kuo daugiau gyventojų būtų supažindinta su šiais reikalavimais. Trūksta tų mažųjų laikytojų sąmoningumo. Ir ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, buvo toks atvejis Gruzijoje.
Viename kaime nuo afrikinio maro krito visos kiaulės, tačiau pas vienintelį seniūną liko, kadangi jis į fermą ėjo su atskira apranga, pašarą davė tik termiškai apdorotą ir neleido į tvartą pašalinių asmenų. Tai štai pas tą seniūną ir liko kiaulės. Mes Trakų rajone irgi turėjome vienuolika AKM protrūkio atvejų: žmonės laisvai vaikščiojo iš trobesio į trobesį vieni pas kitus, pjovė žalią žolę, kur vaikšto šernai, šėrė ja kiaules, žodžiu, nesilaikė jokių apsauginių priemonių. Taigi, kaip ir sakiau, visų pirma – biosauga, biosauga ir dar kartą biosauga.
Dabar mūsų šalies teritorija yra suskirstyta į tris regionus, kuriuose taikomi skirtingo griežtumo reikalavimai kiaulių augintojams, kiaulių pervežimui bei kiaulienos ir jos produktų prekybai. Toks suskirstymas padėjo išvengti draudimo iš visos šalies eksportuoti kiaulienos gaminius. Visose savivaldybėse suorganizuoti ekstremalių situacijų valdymo komitetai, sutelktos ugniagesių, policijos ir kitų institucijų pajėgos rajonuose. Visur pravesti praktiniai mokymai, kaip likviduoti AKM židinį, organizuojami mokymai privatiems veterinarijos gydytojams ir ūkininkams.
- O kokia padėtis laukinėje faunoje, kaip sekasi kontroliuoti viruso plitimą per šernus? Ar pasiteisino viešumoje kritikuota tvora, kuri turėjo sulaikyti maro užkrėstų šernų migraciją iš Baltarusijos?
– Mes darėme viską, kas buvo įmanoma, ką pripažino mokslininkai ir ką finansavo Europos Komisija. Tvorą tvėrėme, kur pasireiškė pirmasis židinys. Tai buvo Punios šilas, kuriame yra labai daug šernų. Triskart spjausiu per petį, bet ten, toje teritorijoje maras neišplito. Šiandien reikia pasakyti vieną dalyką: virusas išplito tik per laukinę fauną, per šernus, o ne per maistą. Tad tvora yra efektingas reikalas. Kiti sako, kad šernai pro ją prabėga. Bet tada paklausiu, o kaip gi šernus laikantys ūkiai, iš kurių užtverti šernai neišbėgo?
Su laukine fauna situacija yra sudėtinga. Pavyzdžiui, Panevėžio rajone prie kiaulininkystės komplekso prie pat tvoros randama nugaišusių užsikrėtusių šernų. Ir Vilniaus rajone, prie pat didžiulio kiaules auginančio komplekso tvoros šaudomi užsikrėtę šernai. Tačiau kompleksai laikosi biosaugos reikalavimų ir praktiškai, nusispjaunu tris kartus per petį, čia viruso neturime, nors aplink ir vaikšto užsikrėtę šernai.
Kaip esu sakęs, svarbu sumažinti labai gausią mūsų šernų populiaciją. Mažinti ją, paliekant ne daugiau, kaip pusę šerno kvadratiniame kilometre. Todėl dabar šalyje uždrausta šerti šernus, kartu su Europos Komisija skatiname medžioti šernų pateles, už kurias mokamos išmokos. Su visomis urėdijomis ir medžiotojais intensyviai bendradarbiaujame, prašome reguliariai apžiūrėti medžioklės plotus, ieškoti kritusių šernų, padėti sutvarkyti afrikinio kiaulių maro židinius miškuose. Medžiotojai taip pat ėmėsi laikytis sustiprintų biologinio saugumo reikalavimų: aikštelės, kur apdorojami sumedžioti žvėrys, aptvertos tvora, prie įėjimų į jas įrengti dezinfekciniai kilimėliai. Įgyvendinome visas priemones. Ir jei kas pasakytų, ką dar reikia padaryti, ko dar nepadarėme Lietuvoje, tai pristatytumėme didžiausiai premijai.
- Ar galima prognozuoti, kada šios ligos protrūkis baigsis Lietuvoje?
– Lyginant su kitomis ligomis, reikia žinoti, kad afrikinis kiaulių maras – ne vienos dienos ir ne vienų metų liga. Situacija yra sudėtinga, prognozės labai sunkios, mat turime skaudžių pavyzdžių. Italija ir Ispanija su šiuo maru kovojo 50 metų. Dar ir dabar jis randamas Sardinijos saloje. Rusija taip pat kokius 12 metų ją turi. Baltarusijoje – neaišku kiek metų, nes niekas neįvardija. Virusas buvo nustatytas net iš Baltarusijos atvykusių asmenų atsivežtoje rūkytoje kiaulienoje. Todėl teko sugriežtinti asmeninio bagažo kontrolę iš trečiųjų šalių. Per šiuos metus pasienio postuose iš keliautojų konfiskuota ir sunaikinta 3,9 tonos kiaulienos gyvūninių produktų. Mes afrikinį kiaulių marą turime tik dvejus metus. Apie vakciną kol kas tik kalbama, tad atrodo, kad turėsime išmokti gyventi su AKM.
