Gruodį, atėjus šventiniam laikui, kaip ir liepą bei rugpjūtį, išauga keleivių srautas, tad ypač skrendant per tranzitinius oro uostus bagažas vėluoja dažniau. Dažniau jis ir negrįžtamai pradingsta.
Šeimininko nebeturinčio lagamino turinį aviatoriai dovanoja labdarai arba išparduoda.
Europos vartotojų centro Lietuvoje duomenimis, pernai 47 proc. visų šios institucijos gautų skundų buvo dėl keleivių teisių. 85 proc. iš jų – dėl atšauktų, atidėtų skrydžių, dingusio, vėlavusio ar sugadinto bagažo.
Tebelaukia šeimininko
„Pernai kas mėnesį registruodavome 250–750 bylų dėl vėluojančio bagažo. Skaičius priklauso nuo sezoniškumo, keleivių srauto. Dažniausia bagažo vėlavimo priežastis – per trumpas laikas tarp jungiamųjų skrydžių.
Atvejų, kai bagažas visiškai pasimetė, praėjusiais metais buvo iki penkiolikos“, – sakė antžeminio orlaivių ir keleivių aptarnavimo bendrovės „Baltic Ground Services“, dirbančios sostinės ir Palangos oro uostuose, bagažo paieškos koordinatorius Henrikas Eismontas.
Tokie atvejai išties nėra itin dažni. Antai užsakomųjų skrydžių bendrovės „Small Planet Airlines“ komercijos vadovas Simonas Bartkus sakė, kad per visą įmonės veiklos istoriją taip pasitaikė vos kartą: „Tas lagaminas iki šiol laukia šeimininko.“
Pasitaiko išsiblaškėlių
Kai lagaminai išvis pasimeta, anot H.Eismonto, kalti gali būti tiek patys keleiviai, pamiršę atsiimti atskraidintą bagažą, tiek registruotojai ar krovikai, ne ten pasiuntę ar pakrovę lagaminus bei krepšius. Kartais darbuotojus suklaidina nenuplėštos ankstesnio skrydžio registracijos juostelės.
Kaip antžeminio aptarnavimo tarnybos elgiasi, kai bagažas neatsiimamas? Tuomet duomenys registruojami tarptautinėje bagažo sistemoje. Taip apie jį sužino kitų šalių oro uostai, oro bendrovės ir antžeminio aptarnavimo tarnybos.
Kaip pasakojo antžeminio aptarnavimo bendrovės „Litcargus“ atstovė Sigita Kuzmickaitė, kebliausia, kai pasimeta niekuo neišsiskiriantis lagaminas be jokių skiriamųjų ženklų.
„Ieškant šeimininko labai padeda prie lagamino pritvirtintos identifikacijos kortelės su keleivio vardu, pavarde, telefono numeriu ar elektroninio pašto adresu.
Tokius duomenis galima surašyti ant lapelio ir įkišti į išorinę kišenę, jei nesinori viešai jų rodyti. Pagelbėja ir kaspinėliai, užrišti ant rankenų“, – vardijo „Litcargus“ darbuotoja.
Peršviečia rentgenu
S.Kuzmickaitė pasakojo, kad atidarinėti pamesto bagažo antžeminio aptarnavimo tarnybos neskuba, – dažniau peršviečia lagaminą rentgenu ir šitaip stengiasi surinkti daugiau žinių apie jo turinį.
„Litcargus“ per metus tenka rūpintis keletu pasimetusių lagaminų. Dažnesni tokie atvejai per didžiąsias metų pabaigos šventes. Jeigu per savaitę nepavyksta nustatyti, kam priklauso bagažas, jis grąžinamas aviakompanijai į oro uostą, iš kurio buvo išskraidintas. Tuomet juo rūpinasi jau oro bendrovė.
„Nepavykus rasti savininko, aviakompanija nusprendžia, kaip elgtis – atiduoti jį labdarai, parduoti, naikinti“, – vardijo „BGS Lietuva“ atstovas H.Eismontas.
Galima pasimokyti iš amerikiečių
JAV iš maždaug milijardo kasmet skrydžiuose registruojamų lagaminų tik vienas procentas nepasirodo ant bagažo grąžinimo salės juostos. Nedidelė dalis tokių lagaminų niekada taip ir neranda kelio namo.
Nors oro linijos dažniausiai kompensuoja nuostolius savininkams, joms vis tiek reikia ką nors daryti su lagaminuose esančiais daiktais.
Amerikoje tokie lagaminai keliauja į Neatsiimto bagažo centrą (UBC). Alabamos valstijos miestelyje Skotsbore įsikūręs centras jau daugiau nei keturis dešimtmečius rūšiuoja ir parduoda lagaminuose rastus daiktus.
Visas lagaminų turinys čia yra skirstomas į tris kategorijas. Pirmojoje atsiduria tie daiktai, kurie pateks į specialaus 3,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto prekybos centro lentynas. Kiti daiktai paaukojami, o pernelyg apgadinti – išmetami.
Daugiau nei pusę lagaminuose rastų daiktų UBC aukoja labdaros organizacijoms. Akiniai, neįgaliųjų vežimėliai, ramentai ir drabužiai atitenka tiems, kurie paprasčiausiai neišgali tokių daiktų nusipirkti.
O kiti patenka į milžinišką parduotuvę, kurioje galima rasti nenuspėjamų lobių. Mados fanatikams čia tikras rojus. UBC už 300 JAV dolerių (275 eurus) galima nusipirkti juodus „Prada“ aukštakulnius paauksuota platforma. Kitose parduotuvėse tokius batus galima įsigyti už 650 dolerių (597 eurus). Visiškai naujas „Hermes“ juodos ėriuko odos šalis čia kainuoja 750 JAV dolerių (689 eurus).
UBC 1970 metais įkūrė Doyle’as Owensas su žmona Sue. Dabar šiam verslui vadovauja vyresnysis jų sūnus Bryanas.
Daugelis Skotsboro gyventojų, kurių čia apie 15 tūkst., arba asmeniškai pažįsta parduotuvės savininkus, arba apsipirkinėja čia nuo pat mažumės. Kai kurios moterys sunkiai suskaičiuoja daiktus, kuriuos čia įsigijo.
„Apžiūrėjau savo namus ir neradau beveik nieko, ko nebūčiau pirkusi čia. Visi daiktai, visi drabužiai, visi vaiko drabužėliai – viskas!“ – stebėjosi prisiekusi UBC gerbėja Abby Gentry Benson. Moteris čia pirmą kartą įžengė UBC atidarymo dieną, kai jai buvo vos 10 metų.
