Gal ir bus krislas teisybės, jei pasakysiu, kad sėjo ir laistė tokias nuostatas Lenkijoje kilę maisto saugos skandalai. Juk buvo ir žiurknuodžių priberta į pieno miltelius, o iš jų maišomas kremas saldumynams. Ir dešras kaimynai sūdė technine druska, gabenama iš trąšų fabriko.
Būta ir atvejų, kai patys lenkai įsisuko su „botagais“ į savo įmones, į viešumą išlindus faktams apie mėsos perdirbėjų naudotą pasenusią žaliavą.
Būta ir bjaurios patirties, kai iš „lietuviškos“ mėsos, įsigytos turguje, nesiliovė sunktis vanduo, o iškeptas karbonadas dvokė, švelniai tariant, kuiliena.
Bet lietuviai taip pat nėra grynuoliai. Ne lenkai jiems įsūdė seną vištieną, bet patys mūsų tautiečiai jos prisivežė, tikėtina, už „ačiū“, kad iš jos prislėgtų vyniotinių ar, gerai išmirkę smarvę užmušančiame mirkale, prakištų pirkėjams rūkytų šlaunelių.
Verslas yra nemarus. Žinot, apie ką šiuo metu kalba Lenkijos lietuviai? Apie kiaulieną, kurios prisipirko Lenkijos prekybos centrai. Ir kurią pardavinėja, už kilogramą faršo prašydami vos euro. Kokia turi būti kiaulių auginimo savikaina, jei užvožus prekybos antkainį, 5 proc. PVM ir logistikos išlaidas, ji tekainuoja 4 zlotus? Anot vietos gyventojų, lenkų verslininkai „prasuko bizniuką“, išvalę Vokietijoje intervencinius sandėlius. Jei tai ne pramanas, juose Antarktidos ledu paversta mėsa buvo laikoma dešimt, o gal ir dar daugiau metų.
Žinia, intervenciniai pirkimai – tai rinkos reguliavimo priemonė, kurią valstybės pasitelkia, siekdamos sustabdyti smarkiai krintančias mėsos ar pieno gaminių kainas. Tie gaminiai sandėliuojami tol, kol atsiranda galimybė jiems parduoti. O jei tokios galimybės nėra ir galiojimo laikas perlipa nurodytą ribą, jie – utilizuojami, geriausiu atveju – išdalinami varguoliams.
Bet lenkai kiaulieną išgelbėjo, ir, atšildę bei sumalę, gal ir dabar dar maitina dvi tautas. Neabejoju, kad į Lenkiją traukiantys apsipirkti lietuviai į savo pirkinių krepšius įsimeta ir pigaus faršo, sumalto atitirpdžius mėsoje amžiną įšalą. Jei ne sau, tai bent augintiniams – tai tikrai.
Šiaip jau smulkintos kiaulienos (faršo) kilogramas, tarkim, Seinų „Biedronka“ prekybos centre kainuoja 10 zlotų – apie 2,4 euro. Tuo tarpu Lietuvos parduotuvėse smulkintos kiaulienos kilogramo kaina sukasi apie 3-4 eurus.
Nesu išimtis. Taip pat sukoriau kelią į Lenkiją. Jau trys savaitės, ir vis dar ką nors randu šaldytuve, parsivežtą iš Suvalkų. Nesigailiu dėl to, kad maisto produktams trijose parduotuvėse – „Tesco“, „Lidl“ ir „Bedronka“ palikau iš viso 150 eurų. Daug? Nemažai. Bet kai prieš Kalėdas už 100 eurų parsivežiau maisto iš vieno prekybos centro Vilniuje, „nebuvo ką valgyti“.
Bet ir pati „susitrenkiau“ Lenkijoje galvą į prekių lentynas – įsiverčiau į vežimaitį tris užšaldytas vištukes, už kiekvieną jų, kilograminę, paklodama vos po 6 zlotus. Pagal tuometį zloto ir euro kursą, vištukė kainavo 1,4 euro.
Atsikvošėjau tik tuomet, kai, iškepus, iš jos šlaunelės nepavyko ištraukti dantų. Pasirodo, prisipirkau ne viščiukų broilerių, bet sausų kaip kempinė vištų dedeklių skerdienos. Laimei, ištroškintos greitpuodyje vištelės tapo valgomos. Ir net skanios.
Skani buvo ir viščiukų broilerių mėsa, nors jos kaina buvo nedaug „normalesnė“. Pavyzdžiui, Suvalkų „Lidl“ prekybos centre 500 g viščiukų ketvirčių pakuotė kainavo 4 zlotus – kilogramas maždaug 2 eurus: perpus pigiau, nei pas mus.
„Neperkame lenkiškos vištienos, – vieni per kitus kalba netoli Seinų gyvenantys žmonės. – Važiuojame vaikams maisto pirkti į Alytų arba Lazdijus. Nes visa mūsų vištiena – su antibiotikais“.
O Lietuvoje? Jau būta tyrimų, liudijančių tą patį: jei jau įsimetė kokia liga į paukštyną, tai visi broileriai kartu su lesalais gauna ir antibiotikų. Jų likučiai kaupiasi raumenyse, ir į žmogaus organizmą patenka per maistą. Tie antibiotikai ir manyje kažką ėmė keisti, galbūt – naikinti nepatiklumo bakterijas. Nes pastaruoju metu, įslinkusi į kokią parduotuvę, pirkinių krepšelin įsimetu vieną pakelį lietuviškos, o kitą – lenkiškos varškės: ne tik vardan lygių „galimybių“ tiekėjams, bet ir dėl kuklesnės kainos.
Ir vis dar saugau Lenkijos parduotuvėse kasos aparatų išspjautus čekius. Nes Suvalkų „Tesko“ parduotuvėje matydama, ką perka kiti lietuviai, ir aš verčiau į pirkinių vežimą dėžes jogurto, „kalades“ sviesto, lazanijos pusfabrikačius, rūkytą lašišą ir net koldūnus su uogų įdaru.
Kaip nusigręžti nuo apelsinų, jei jų kilogramas kainuoja 2,79 zloto arba 0,6 euro? Arba saulėgrąžų aliejaus, jei už jo litrą teprašoma 4,59 zloto – 1,12 euro, kai Lietuvoje jo kaina sukasi apie 2-2,7 euro?
Neištvėriau neprisikrovusi į „geležinę sterblę“ ir liesesnio, ir riebesnio pieno, kurių brangiausias ir riebiausias kainavo 2,99 zloto – 0,72 euro arba 15 euro centų pigiau, nei Lietuvoje. Norėjau paragauti, ir nenusivyliau. Skanus, ir be „mėšlo smarvės“, kuri kartais išsiveržia iš lietuviško pieno pakuočių.
Tačiau žvelgiant į mūsiškes pieno lentynas yra ir visokių “bet“. Bet jose nėra tokio gero lenkiško pieno, kokį geria patys lenkai. Jose - pigus ir greitai gyžtantis produktas, kurį po dienos jau tenka suversti į kriauklę. Kaip ir pigus sūris, ant kurio pakuotės įspaustas mažai kam suvokiamas žodžių junginys „sūrio pakaitalas“.
