Pasak pienininkų, gaminiai negali pigti lygiai tiek pat, kiek pinga žaliava.
Praėjusiais metais natūralaus žaliavinio pieno vidutinė supirkimo kaina buvo 23 proc. mažesnė, palyginti su 2014 m. vidutine natūralaus pieno supirkimo kaina. Per metus geriamojo pieno (2,5 ir 3,5 proc. riebumo) kaina parduotuvių lentynose sumažėjo 9-11 proc., sviesto (82 proc. riebumo) kaina sumenko 7 proc., liesos ir 9 proc. riebumo varškės kaina susitraukė atitinkamai 12 proc. ir 14 proc.
Visi kaštai
Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, mažmeninė pieno produktų kaina negali mažėti lygiai tiek pat, kiek mažėja natūralaus pieno supirkimo kaina.
„Gali pasirodyti, kad pieno produktų kaina procentine išraiška turi mažėti tiek pat, kiek krenta natūralaus pieno supirkimo kaina. Tačiau rinkos realybė diktuoja savo sąlygas. Ūkiuose primelžto žaliavinio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje užima didžiausią dalį – beveik 50 proc. be PVM dalies arba 41 proc. su PVM dalimi galutinėje pieno produktų kainoje.
Tai reiškia, kad sumažėjus žaliavinio pieno kainai, negalima tikėtis vienodo procentinio pieno produkto kainos sumažėjimo parduotuvių lentynose, nes perdirbėjai susiduria ne tik su pieno žaliavos pirkimo, bet ir su kitais veiklos kaštais“, – aiškina E.Simonis.
„Pieno centras“ duomenims, galutinėje pieno produktų kainoje mažmeninės prekybos dalis sudaro 19,7 proc., pieno perdirbėjų dalis siekia 21,7 proc., pieno ūkių – 41,2 proc., o PVM dalis siekia 17,4 proc. visos pieno gaminių mažmeninės kainos su PVM.
Minimalus pelnas
E.Simonis atkreipia dėmesį, kad neretais atvejais minėtas procentinis pasiskirstymas galutinėje pieno produktų kainoje klaidingai suprantamas kaip ūkininko, perdirbėjo ar prekybininko uždarbis. „Šioje vietoje reikia atskirai įvertinti kiekvieno rinkos dalyvio patiriamus veiklos kaštus visame pieno produktų gamybos cikle – nuo žaliavinio pieno pagaminimo fermoje, jo perdirbimo į sūrį, sviestą, varškę ir kitus produktus iki pieno gaminių atsiradimo ant mūsų stalo“ , – sakė E.Simonis.
Jis nurodo, kad pieno perdirbimo įmonių dalyje trečdalį veiklos kaštų sudaro pieno perdirbimo ir gamybos palaikymas, įskaitant darbo užmokestį, išlaidas energetikai ir amortizaciją. Beveik tiek pat sudaro išlaidos papildomiems pirkimams, atmetus žaliavinio pieno įsigijimą – tai pakuotės, taros, prieskonių, džemų ir uogienių įsigijimo kaštai. Dar prisideda žaliavinio pieno surinkimo punktų ir pienovežių parko išlaikymas, pieno produktų sandėliavimas, platinimas, logistika, transportavimas ir kita.
„Pieno centras“ duomenimis, didžiųjų pieno perdirbimo įmonių pelningumas vidutiniškai sudaro 1-2 proc.
Kainų grandinė
Perdirbėjai, analizuodami kokia visoje pieno kainų grandinėje dalis tenka ūkininkui, perdirbėjui, prekybininkui ir mokesčių pavidalu valstybei, rėmėsi didžiausių pieno perdirbimo įmonių pateiktais duomenimis apie pieno gaminių savikainas ir žaliavos kainas, o taip pat Konkurencijos tarybos 2015 metais atliktu pienininkystės sektoriaus rinkos tyrimu.
Konkurencijos taryba savo tyrime įvertino 7 skirtingų kategorijų pieno produktus: 3,5 proc. ir 2,5 riebumo pieną, 2,5 proc. riebumo kefyrą, 30 proc. riebumo grietinę, 82 proc. riebumo sviestą, liesą varškę ir 22 proc. riebumo varškės sūrį.
Be to, Konkurencijos tarybos analitikai atskirai įvertino pieno perdirbimo įmonių „Lukšių pieninė“, „Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“ ir „Vilkyškių pieninė“ pateiktus duomenis apie produktų pardavimų apyvartas, vidutines pardavimo kainas, vidutines savikainas ir vidutines žaliavos savikainas. Taip pat įvertino prekybos tinklų „Maxima“, „Iki“, Norfa“, ‚Rimi“, „Prisma“, „Fresh Market“ pateiktus duomenis apie prekybos tinklų apyvartas, vidutines tiekimo ir pardavimo kainas.
Prasilenkia su realybe
Pieno perdirbėjai negaili kritikos Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui (LAEI), kurio vertinimai esą „prasilenkia su rinkos realybe, todėl klaidina vartotojus ir kiršina rinkos dalyvius“.
Pasak E.Simonio LAEI savo skaičiavimuose paprastai remiasi vieno produkto – geriamojo pieno – kainų stebėjimu prekybos centrų lentynose bei oficialiai pateikiama informacija apie žaliavinio pieno supirkimo kainas.
„Institutas vos pagal vieną pieno produktą teikia apibendrintas išvadas apie visą Lietuvos pienininkystės sektorių, kas mažų mažiausia yra nekorektiška. Toks manipuliavimas statistine informacija tik didina įtampą tarp visų pieno sektoriaus dalyvių, kurie šiuo metu ir taip išgyvena itin sudėtingą kritinį laikotarpį“, – sakė E.Simonis.
Klaidina visuomenę
Jis nurodo, kad LAEI vertinimai apie tai, kokia visoje pieno kainų grandinėje dalis tenka ūkininkui, perdirbėjui, prekybininkui ir mokesčių pavidalu valstybei, yra netikslūs vien tuo požiūriu, kad apie 60 proc. iš Lietuvos ūkininkų supirkto ir į pieno produktus perdirbto pienas eksportuojamas sūrio, sviesto ir kitų gaminių pavidalu.
Todėl eksporto grandinėje nei Lietuvos prekybos tinklai, nei valstybė nedalyvauja, nes eksportas PVM neapmokestinamas. Pienininkai atkreipia dėmesį, kad per prekybos tinklus pieno perdirbimo įmonės iki 60 proc. visos produkcijos parduoda akcijų metų, t.y. sumažinta kaina. Ši svarbi aplinkybė taip pat daro įtaką galutinei pieno produktų kainos struktūrai. Tačiau į ją LAEI taip pat esą neatsižvelgia.
