Lietuvos pakrantė siaurėja
Klaipėdoje posėdžiavę Susisiekimo, Žemės ūkio ministerijų, Palangos savivaldybės atstovai, mokslininkai, priekrantės žvejų atstovai vėl svarstė Šventosios uosto gaivinimo planus, nagrinėjo galimų investicijų variantus neatmesdami galimybės rasti koncesininkų, kurie savo lėšomis įrengtų ir eksploatuotų brangiai kainuojančius statinius.
Tarp Palangos ir Būtingės veikiantis jūrų uostas – nuo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laiku puoselėta ir brandinta lietuvių tautos svajonė, kurios dėl įvairiausių priežasčių iki šiol nepavyko įgyvendinti.
Posėdžio dalyviai prisiminė, kaip prieš penkerius metus, aidinti butaforinių artilerijos pabūklų salvėms, iškilmingai atidarytas Šventosios jūrų uostas vėl užako – pagilintą įplauką kaip mat užnešė smėlis.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) specialistai ir priekrantės žvejai siūlo nebekartoti panašių eksprimentų – negraibstyti smėlio iš bangų talžomos akvatorijos, o pirmiau įrengti molus, apsaugančius uosto įplauką nuo vandens stichijos išpuolių ir sąnašų. Šventojiškiai ragina molus atstatyti nedelsiant.
Kai senų medinių bangolaužių liekanas sudaužė per pajūrį nusiritęs urganas „Anatolijus“, pasikeitė ir nešmenų dinamika – bangos ardo apsauginį kopagūbrį, smėlis nešamas Latvijos link. Šventosios-Būtingės pakrančių ruožas siaurėja. Jau nuplauta 15 hektarų ploto pajūrio teritorijos. O latviai džiūgauja, nes jų pakrantės – vis platesnės.
Atstačius Šventosios uostą, į jūrą išsikišę molai sulaikytų bangų plaunamus nešmenis. Lietuvių sumanytas projektas įžiebė tarptautinį konfliktą – galimų statybų Šventojoje sujaudinta Latvija savo skunduose Europos Sąjungai įrodinėjo, kad nauji hidrotechnikos įrenginiai smarkiai pablogintų jų krantų hidrodinamikos būklę.
„Latvių skundai sulaukė ES ekspertų dėmesio – nurodyta, kad Šventosios uostą juosiantis pietinis molas negali būti ilgesnis nei 600 metrų“, – pažymėjo KVJU direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus.
Techninis projektas parengtas
Susisiekimo ministerija jau susitaikė su mintimi, kad neverta tikėtis lėšų Šventosios uosto atstatymui iš ES fondų. Briuselis skeptiškai įvertino Lietuvos prašymą finansuoti šį projektą iš 2014-2020 metų ES paramos programos. Paraiška atmesta – vandens turizmui, rekreacijai, priekrantės žvejybai skirtas uostelis nėra transporto objektas.
Europos Komisija finansuotinais įvardijusi tik bendrosios ES transeuropinio jūrų transporto tinklo infrastruktūros projektus. Šventosios uostelio, kuriame galėtų švartuotis tik nedideli vietinių žvejų, pramogautojų ir sportininkų laiveliai, galimybės gauti lėšų iš ES struktūrinių fondų šiuo metu faktiškai yra nulinės.
Šventosios uosto gaivintojams, regis, teks verstis savo jėgomis ir lėšomis, ieškoti investuotojų, nors ir taip aišku, kad privačios struktūros naujų molų, krantinių su promenadomos nepastatys – jais turi rūpintis valstybė.
Bendrovė „Sweco Hidroprojektas“ jau parengė Šventosios uosto infrastruktūros statybos ir akvatorijos gilinimo techninį projektą. Prieš tai buvo įvertintas uosto molų ir kitų įrenginių atstatymo poveikio aplinkai, atlikti teritorijų detalaus planavimo, inžinerinio ir geologinio kartografavimo darbai.
Praėjusių metų kovą Vyriausybė pritarė planuojamų Šventosios uosto įrenginių pajūrio juostoje ir Baltijos jūros akvatorijoje statybai. Pradėti darbus galima jau dabar – pernai rugjūtį gauti visi statyboms būtini leidimai.
Šventosios jūrų uosto infrastruktūrai (dviems molams, krantinėms, akvatorijos gilinimo darbams), seniems įrenginiams rekonstruoti prireiktų apie 70 milijonų eurų.
Gaivinant apleistą uostelį, jau investuota apie pustrečio milijono eurų (1,8 mln. eurų – ES lėšos). Šiuo metu jį laikinai administruoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.
Bangolaužių statyba – brangiausia
Europos Komisijai svarstant 2007-2014 metų finansinio laikotarpio projektus, irgi prašyta paramos Šventosios uostui. Ji buvo skirta, tačiau Andriaus Kubiliaus vyriausybės sprendimu lėšos buvo perskirstytos ir panaudotos kelių instrastrūros statybai bei tobulinimui. Šventosios uosto atstatymo techninis projektas tada dar nebuvo parengtas.
Dabar, kai visi ratai jau sutepti, projektuotojai ir mokslininkai ragina kuo greičiau kibti į darbą. Palangos savivaldybė su Šventosios jūrų uosto atstatymu sieja ambicingus planus – jeigu čia atsirastų molai su pėsčiųjų promenadomis, apmirusią žvejų gyvenvietę būtų galima paversti antruoju Lietuvos kurortu.
„Tada Šventoji taptų poilsiautojų ir turistų traukos centru – čia įsikurtų jachtklubai, kavinės, parduotuvės, nusidriektų alėjos, atsiras kitokių poilsio ir turizmo infrastruktūros objektų. Atgimtų tradiciniai verslai – šventojiškiai prekiautų sava, o ne iš Rusnės atvežta žuvimi“, – kalbėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus.
Projekto vadžias savo rankose laikančią Susisiekimo ministerijos vadovybę mikliau sukti ragino Šventosios valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos sposėdyje dalyvavęs hidrologas profesorius Brunonas Gailiušis: „Jeigu dabar pradėsite darbus, po trejų metų jau turėsite uostą“.
Šventosios uosto atstatymo projekte numatyti šeši etapai: pastatyti molus, rekonstruoti senas krantines, pagilinti akvatoriją, nutiesti inžinerinius tinklus, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. „Sweco Hidroprojektas“ specialistai tikina, jog projektas nepasens – jeigu investicijos vėluotų, jį esą būtų įmanoma panaudoti ir ateityje.
Daugiausiai lėšų pareikalautų molų statyba – apie 30,7 mln. eurų. Smėliu užnešto įplaukos kanalo, išorės reido ir vidaus akvatorijos gilinimo darbų preliminari kaina – 29,3 mln. euro.
Jūrų valstybėje – tik vienas uostas
KVJU direkcijos vadovas A.Vaitkus mato galimybę tramdant ambicijas sumažinti statybos darbų sąmatą: „Šventosios uostą gilinant iki 6 metrų, reikėtų iškasti apie 700 tūkst. kubinių metrų grunto. Tačiau mažiesiems laivams užtektų ir seklesnės akvatorijos, molus galima statyti be promenadų. Kuklesni užmojai atpigintų statybą“.
Kol kas finansavimo galimybės skendi migloje. Prieš penkerius metus, kai Šventosios uostas buvo įtrauktas į rezervinių valstybės projektų sąrašą, statybai numatyta 150 mln. litų. Tai buvo tik kalbos, nes Šventosios uosto plėtros galimybių studijai 300 tūkst. eurų skyrė ne Lietuva, o Ispanijos pramonės, prekybos ir turizmo ministerija.
„Paskaičiuota, kad Šventosios jūrų uosto atstatymui skirtos investicijos greitai, o galbūt ir niekada neatsipirktų – po 20 metų dar būtų apie 69 mln. eurų nuostolis. Naudojant ES lėšas, šis uostas Lietuvai irgi būtų nuostolingas“, – pažymėjo KVJU direkcijos ekonomikos ir finansų direktorius Martynas Armonaitis.
Priekrantės verslinės ir rekreacinės žvejybos asociacijos pirmininkas Mindaugas Rimeikis stebėjosi, kad Šventosios uosto idėja siejama vien tik su nuostoliais: „Reikia kažką daryti, netrypčioti vietoje. Jeigu taip mąstytų danai, švedai, lenkai, jie niekuo nesiskirtų nuo mūsų – turėtų vienintelį uostą ir šūkautų sukūrė jūrų valstybę“.
Pasak M.Rimeikio, Šventosios uostui skirtos valstybės investicijos grįžtų kitaip – pritrauktų į Lietuvos pajūrį daugiau svečių, buriuotojų, regione būtų sukurta daugiau su poilsiu ir turizmu susietų naujų darbo vietų.
Šventosios uosto veikla labiausiai suinterestuotos Palangos meras Šarūnas Vaitkus skėsčiojo rankomis: „Mūsų savivaldybės metų biudžetas siekia 15 mln. eurų, be vyriausybės paramos tokio projekto neįgyvendinsime“.
Antrąjį Lietuvos jūrų uostą, pasak Š.Vaitkaus, galima statyti panašiai kaip Palangos aplinkelį, radus koncesininkų, kuriems valstybė vėliau kompensuotų išlaidas.
Investicijos nuplaukė į Kelių fondą
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė irgi kratėsi pareigų gaivinti priekrantės žvejams reikalingą Šventosios uostą: „Mūsų lėšos ribotos, gauname ES paramą, bet ji yra griežtai relamentuojama“.
Po tokių kalbų susisiekimo ministrui R.Sinkevičiui beliko tik giliai atsikėpti: „Rankose turime parengtą Šventosios jūrų uosto atstatymo projektą, galėtume kibti į darbą, bet potencialių investuotojų ir pinigų nėra“.
Pirmaisiais veiklos metais Šventosios uostas iš žemės nuomos ir laivelių savininkų mokesčių galėtų uždirbti 275 tūkst., o vėliau – 430 tūkst. eurų, nors vietiniams gyventojams, žvejams ir buriuotojams tokios projektuotojų prognozės atrodo netikėtinos. Sąnašų valymas kasmet galėtų ir kainuotų apie 130 tūkst.eurų.
Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius Linas Tamkvaitis, kuriam atnaujinto Šventosios uosto vizualizacijos primena linksmus kalėdinius atvirukus, prašė nepatikėti krantinių žvejus atstovaujančioms ŽŪM institucijoms: „Užtenka to, kas pridaryta anksčiau, perėmus įmonės „Jūra“ turtą – žvejybos laivyno nebeliko“.
Posėdžio dalyvius sudomino priekrantės žvejų asociacijos siūloma investicinė programa – nieko nelaukiant nukreipti į Šventąją anksčiau iš ES fondų gautas lėšas, kurios R.Sinkevičiaus pirmtako, tuomečio susisiekimo ministro liberalo Eligijaus Masiulio, nurodymu buvo nuplukdytos į Kelių fondą ir panaudotos kitoms reikmėms.
„Kelininkai gal ir galėtų grąžinti šiuos pinigus, bet Šventosios uosto bangolaužių statybai jų tiktai neužtektų“, – tokia ES lėšų reinvestavimo galimybe abejojo socialdemokratas R.Sinkevičius.
Šventosios uostas – visos Lietuvos
KVJU direkcija, kuriai patikėta laikinai kontroliuoti Šventosios uosto atstatymo projektą, netrykšta entuziazmu administruoti šį objektą, o tik džiaugiasi atlikusi visus jai patikėtus uždavinius. Kas toliau rūpinsis uosto reikalais, valdys 2,9 hektarų ploto teritoriją, organizuos viešųjų pirkimų procedūras, statys molus, kol kas neaišku.
Transportininkai nesijaučia esantys vieninteliai ir nepamainomi Šventosios jūrų uosto reikalų tvarkytojai. Svarstant projekto likimą, iš jų lūpų nuskamėjo mintis būsimoms statyboms konsoliduoti ne tik Susisiekimo, bet ir Finansų, Ūkio, Aplinkos ministerijų, kitų valstybės institucijų finansinius išteklius ir pastangas.
„Būtų negerai, jeigu šį projektą vartytume kaip karštą bulvę. Šventosios uostas yra visos Lietuvos, o ne ministerijų“, – pareiškė R.Sinkevičius.
Posėdžio dalyviai pritarė ministro siūlymui su jau parengtu projektu, statybų galimybėmis, finansavimo problemomis supažindinti Vyriausybę. Visą medžiagą norima pateikti Strateginiam komitetui.
Šventosios uosto veiklos ir valdymo formas specialiais įstatymais arba jų pataisomis gali patvirtinti tik Seimas.
.
