Juk ne tik Ilgakiemio “ūkininkas“ Arijus Augustaitis kankino karves, veršelius ir paršelius, marindamas juos badu ir troškuliu.
Ir vietos žmonės, bet ir veterinarijos gydytojai prieš trejus metus žiaukščiojo bei ašarojo pamatę Vilniaus rajono ūkininko Algio Alfredo Kaušakio iškankintus arklius: ir badu marintus, ir ligomis apleistus.
Būta ne vieno atvejo, kai Veterinarijos tarnyba, įveikusi teismus, surinkdavo mėšle ūkininkų skandintus, badu marintus gyvulius.
Visa bėda, kad tokiais atvejais niekas neabejoja, kad tokiems ūkininkams esti „nuvažiavęs stogas“, tačiau niekas ir negali uždrausti jiems vėl ir vėl „ūkininkauti“.
Joks sveiko proto žmogus nekankina gyvulių, o pristigęs pašaro, blogiausiu atveju traukia jo vogti. Geriausiu? Nusiperka iš juo į valias apsirūpinusių kaimynų.
Dar bjauriau, kad tokių „begalvių“ ūkininkų užauginti gyvuliai vis tiek atsiduria skerdyklose, o jų mėsa įmaišoma į sveikų, visai kitokiomis sąlygomis augintų galvijų mėsą.
Atsirado barjerų
Afrikinis kiaulių maras, prieš porą metų pasėjęs ūkiuose paniką, niekur nedingo. Todėl šiuo metu pašaliniams žmonėms patekti į kiaulides nėra jokios galimybės.
Pasak „Idavang Lietuva“ direktoriaus Sauliaus Leonavičiaus, maras privertė imtis visų atsargumo priemonių, todėl šiuo metu pasižvalgyti po įmonės kiaulidžių kompleksus žmonėms iš pašalies neįmanoma.
Svetimiems nėra ko kaišioti nosies ir smulkesnių ar pačių smulkiausių ūkininkų kiaulių tvartus. Viena, to reikalauja biosaugos taisyklės, antra, patys ūkininkai nemėgsta į juos įleisti svetimų žmonių.
„Gyvulių gerovė pirmiausia – tai pašarai ir deramai įrengtos fermos. O štai žaisliukai paršeliams – čia jau papildomas gėris. Jie išties linksminasi, gavę medžio kaladėlių. Tik labai greitai jas sugraužia“, - patikino S.Leonavičius.
Ūkininkai „išsidirbinėja“
D.Umbraso nuotr.
Vieni leidžia karvių fermose muziką bei sukabina milžiniškus karvių masažo šepečius. Kiti priberia paršeliams medinių žaislų, treti paukščių fermose darbuotojus aprengia oranžiniais chalatėliais.
Sovietmečiu melžėjos baltus chalatus apsivilkdavo tik tada, kai į fermas atvažiuodavo svečių, pavyzdžiui, televizijos žurnalistai. Nes kasdienis jų darbo drabužis buvo mėlynas chalatas – tokios spalvos, kokia karvėms labiausiai patinka.
Tais laikais buvo madinga filmuoti darbo pirmūnus, o po ganyklas melžimo agregatus tampančios moterys tokios ir buvo.
Televizijos operatoriams melžimo operatorės gerai „tilpdavo į kadrą“, bet visa tai stebinčios karvės iš baimės imdavo laigyti ganykloje kaip patrakusios. Svečių viešnagė fermose garantuodavo, kad pieno bus primelžta daug mažiau, nei įprastai.
Ne šiaip sau. Nes gyvuliams reikia ramybės.
Pavyzdžiui, Šakių rajone esanti Voiniškių žemės ūkio bendrovė buvo viena pirmųjų, kai 2012-aisiais, pastačiusi naujas fermas, karvėms ėmė leisti klasikinę muziką. Galbūt šėrikams nuo jos ir būna bloga, bet ne „pieno fabrikėliams“.
Juokas juokais, bet ramūs garsai galvijus nuramina. Karvės ramiai atrajoja, o kartu su ramybe didėja ir primilžis.