Ne tik kiauliena, pjautos žąsys ar arkliai, bet ir žarnos, pilvai, pūslės ir mėzdra (kaišena), unguriai, vėžiai, šeškų, ūdrų ar žebenkščių kailiai ir konfitiūrai, žvejojamieji tinklai, koklės, dalgiai ir parakas.
Šitokios prekės rikiuojasi 1935 metų Lietuvos užsienio prekybos metraštyje, kurį sudarė Centralinis statistikos biuras. 1930 metais Lietuvos eksportas siekė 333,7 mln. litų, 1935-aisiais 152,2 mln. litų.
Svetur keliaudavo gintaras
Dabartinio Statistikos departamento duomenimis, pernai eksportuota prekių už 22,98 mlrd. eurų. Didžiausią dalį eksporto pyrage sudaro mineraliniai produktai, trąšos, mechaniniai įrenginiai ir jų dalys, tekstilė, mėsos ir pieno produktai, mediena ar jos dirbiniai.
Tarp eksportuojamų daiktų tarpukariu – ir neapdirbtas auksas bei sidabras. Ir, kas Lietuvai labai svarbu – gintaro dirbiniai. Jie pasiekdavo Egiptą, tuometinę Arabiją, Iraką, tiesa, mažais kiekiais.
Ir dabar gintaro gaminių eksportas nesudaro reikšmingos dalies – pernai šių prekių eksportas tesudarė 0,06 proc. viso lietuviškos kilmės eksporto.
Pieno produktai – vokiečiams
Istorikas Gediminas Vaskela šypsosi kalbėdamas apie tuometinį eksportą, juk jo nėra ko lyginti su dabartiniu proveržiu. Tačiau vis dėlto ir tuomet buvo kuo didžiuotis.
Tarkim, 1938 m. pasaulinis sviesto eksportas siekė 621 tūkst. tonų, iš jų Danija eksportavo 158 tūkst., Naujoji Zelandija 133 tūkst., Australija 103 tūkst., Olandija 51 tūkst., Latvija 29,7 tūkst. (tai sudarė 4,78 proc. pasaulinio sviesto eksporto), o Lietuva – 17,4 tūkst. tonų (2,8 proc.).
Tai rodo ir 1928 metų statistikos knygos – tuomet apie 80 proc. eksportuojamo lietuviško sviesto iškeliaudavo į Vokietiją, apie 15 proc. – Anglijon, dar apie penkis sudarydavo pasienio prekyba su Latvija. Svetur tuomet gausiau keliaudavo ir mėsa, ir pieno milteliai, tačiau bendrame eksporto pyrage tai nesudarė didelės dalies.
„Sviestas išties buvo vienas svarbiausių Lietuvos eksporto produktų. Tačiau kartais jis būdavo išvežamas kaip antrarūšis latvių, mat Europoje nelabai žinojo, kas ta Lietuva, tad prisiderindavo prie latvių. Buvome vargingesni nei latviai. Jie tuo metu ir pramonės produktų išveždavo“, – lygino G.Vaskela. Nusileidome kaimynams
1928-aisiais nuogąstauta, kad traukėsi prekyba kiaušiniais – vokiečiai ir britai jų nupirkdavo vis mažiau (64,7 mln. vienetų).
1928 metais traukėsi ir sėmenų eksportas, ir linų. 1923-1928 metais kryčių patyrė ir miško medžiagos išvežimas svetur (daugiausia į Vokietiją ir Angliją), tačiau 1928-aisiais rodikliai nusistovėjo. Iš apdirbtos miško medžiagos tuomet daugiausia buvo išvežama lentų, faneros ir celiuliozės.
„Nėra ko ir lyginti su tuo,ką dabar vežame. Svarbiausi tuomet buvo žemės ūkio produktai. O dabar prekiaujame ne tik tuo, bet ir tekstile, galime viską pagaminti, tarkim, detales, dalyvaujame technologiniuose procesuose.
Tarpukariu buvome vargana valstybė, iš esmės paskutinė Europoje“, – neskubėjo praeities liapsinti G.Vaskela.
Jam pritarė ir istorikas Antanas Kulakauskas: „Ir latviai, ir estai tuo metu aukščiau už Lietuvą buvo. Ypač latviai. Kartais klausiama, kas būtų, jei ne sovietinė okupacija, ar būtume pasiviję Skandinavijos šalis? Tarkim, ar būtume kaip kad Suomija, kuri tuomet buvo ketvirta Baltijos valstybė.
Latvija ir Estija tikriausiai būtų prilygusios, o mes vargiai – nei per penkerius, nei per dešimt metų, nei per penkiolika. Latvija ir Estija tuomet buvo jau pramoninės, o mes tik agrarinė šalis“.
