„Grįždama nupirk duonos“, – lekiančiai pro duris į muzikos pamoką teta įdavė tris rublius. Pamenat, sovietmečiu buvo toks žalsvas popieriukas? Nemenkavertis. Tai buvo 25-adalis medicinos seserimi dirbusios mano tetos algos. Už tokį pinigą jai galėjau partempti bene dešimt „Palangos“ kepaliukų duonos.
Bet grįžtant iš muzikos pamokos į tetos namus turėjau pereiti Kalvarijų turgų. O jame – visi vilniečiai prisimena – buvo kioskų, tarpukioskių ir čigonių knibždėlynas.
„Mergaičiukė. Gražuolė, – pastojo kelią dvi rudaakės. Tik žybsi aukso dantukai už raudonų lūpų. „Neturi pinigėlio? Užteks ir kapeikos“, – ir jau tempia už kioskelio paporint, koks vaikinas rėžia aplinkui sparną.
Čigonės turi kažkokį protą atimantį užtaisą. Tokį, kurio 13 metų mergelei dar neįmanoma perkrimsti. Ką ten mergelei – suaugusios moterys pačios prieš čigonių akis ištuština pinigines. Atiduoda nė neprašytos. Mainais už jaunikį ant balto žirgo.
„Pažiūrėk veidrodėlin, koks gražuolis“, – kiša panosėn riebaluotais pirštais nutapšnotą blizgaus stiklo šukelę. „Čia aš ar jis?“ – dilgteli, tarp atspaudų pamačius žalią išpūstą akį. „Tavo mylimasis,“ – patikina čigoniukė, ir čiulbėdama jau stumia mane lauk iš tarpukioskės.
Turėjau proto atsitolindama nuo meilės intrigančių brūkštelėti pirštais per striukės kišenę. Gi iš trijų rublių joje – tik čigonės kvepalų kvapas.
Ar žinot, ką reiškią paauglei pradaigoti tetos įduotą pinigą? Tai grėsė mažiausiai tris raudonos guminės žarnos (ja būdavo užspaudžiamas dilbis imant iš venos kraują arba į ją leidžiant vaistus) kirčius per nugarą. Saldu?
„Atiduokit“, – pasivijau čigones, ir čia pat įaugau kojomis į „kalvarkės“ turgaus asfaltą. „Gal tau, mergaite, protas pasimaišė? – atsisuko išsikreipusios, lūpdažių spalvą praradusios čigonės lūpos. – Dink iš čia“.
O aš – nė iš vietos. „Iškviesiu policiją“, – kertu. Kas kas, bet policija tuo metu buvo įsikūrusi prie pat Kalvarijų turgaus. Išmauni pro vartelius į Kalvarijų gatvę, ir ji – iškart po kaire ranka.
„Luodarka“, – stveria už sijono artyn atskuodusi senyva čigonė, užverčia jį aukštyn, ir, badydama pirštais, rėkia: „Kad tu niekada, niekam!..“ – ir paleidžia prakeiksmų pliūpsnį.
„Še, pasiimk!“ – kita, vožtelėjusi atbula ranka per pilvą, sviedžia žalią trirublę į veidą. Negirdžiu, kaip jos toliau žvygčioja. Man juk ramu. Be duonos nereikės grįžti namo. Vadinasi, ir žarna liks kyboti vonioje ant kablio nepajudinta.
Visa bėda, kad šią istoriją galima be vargo perkelti, tarkim, į V.Kudirkos aikštę sostinėje. Veikėjai – pasikeitė, paseno, tapo stebėtojais. Bet romų mergaičių aktorystės menas niekur nedingo.
„Mergaite, gal padėtum?“ – jauna, kūdikio besilaukianti romiukė grybšteli už rankos pro šalį einančiai merginai. „Man būtina kaip nors grįžti pas sergantį brolį Mažeikiuose, bet neturiu pinigų. O jei liksiu Vilniuje, teks nakvoti gatvėje. Bijau“, – vakaras, šalta, o įsmeigusi ašarotas akis į praeivę mergaičiukė rankomis glėbesčiuoja pūpsantį pilvą.
Tikrai būčiau atkišusi eurą ir, nudūrusi akis, maučiau nuo čigoniukės kuo tolyn. Bet ji užkabino ne mane, bet merginą, į kurios širdį, tikėtina, nebuvo įskiepyta nė lašo abejingumo.
„Aš neturiu pinigų, – pratarė. – Bet gal kaip nors padėsiu“, – ir, paprašiusi mergaitės palaukti, surinko mamos telefono numerį.
„Nekvailiok. Netempk į namus jokių svetimų žmonių“, – moteris bandė atšaldyti savo dukters protą. Bet toji vis tiek nenuleido rankų.
Kažkas turėjo toje merginoje pasėti itin daigių gailestingumo sėklų. Nes joks blaivaus proto žmogus gatvėse šiais laikais nesiterlioja su nepažįstamomis nėščiomis prielipomis.
Žinote, kur jos abi atsidūrė? Netoli S.Daukanto aikštės – prie Vargdienių seserų vienuolijos durų. Ir nuvedė jas ten tikrai neprastas sumanymas. O gal? O gal vienuolės nėščiai mergaičiukei atras vietos nakvynei? Bet pas seseris jau buvo apnakvindintas būrys piligrimų.
„Neturim laisvo nė kampelio. Bet paimkit – turėtų pakakti nakvynei kukliuose svečių namuose, ir dar kelionei liks“, – pagalbos rankoje 20 eurų ištiesė duris prašalaitėms pradariusi vienuolė.
Skambutis, kitas, ir mergina, palydėjusi nėštukę čigoniukę iki svečių namų ties sostinės autobusų stotimi, ramia širdimi atsisveikino.
Tuo metu, kai girdėjau pasakojant šią istoriją, negalėjau patikėti tuo, kad ji – tikra. Kad yra jaunų žmonių, kurie sugeba taip pasielgti. Ir, deja, nusivilti.
Nes gyvenimas yra geras pokštininkas. Ir jame tikrai nepristinga teisybės.
Maždaug po mėnesio ta mergina, žingsniuodama pro autobusų stotį (o tai ji daro kaskart, kai reikia pasiekti savo namus Salininkuose), tą pačią nėščią čigoniukę pamatė įsikibusią jau į senyvo vyro ranką. Ir tomis pačiomis ašarotomis akimis prašančią pinigų bilietui į sunkiai segančios tolimus tolimus močiutės namus.
„Čia tu?“ – mergina neištvėrė nepasisveikinusi. Bet vietoj atsakymo pamatė tik tolyn minančius odinius aulinukus.
Aš nežinau, koks turėtų būti šios istorijos moralas. Gailestingumo pinigais juk neįmanoma pamatuosi. Galiu tik suskaičiuoti, ko ir kiek už tuos 20 eurų būtų galėję nupirkti vienuolės.
Jei čigoniukei būtų išties prireikę nakvynės, Vilniuje, Sodų gatvėje esančiuose svečių namuose ji tam būtų išleidusi 5 eurus, dar 3 eurus – už patalynę. Bet neišleido.
Taigi – 20 eurų vertės prekių sąrašas:
16 kepalų (po 800 g) juodos „Bočių“ duonos.
57 batonai „Lietuvaitė“ (350 g svorio).
24 litrai 3,5 proc. riebumo pieno, išpilstyto į tetrapakus.
15 pakelių 82 proc. riebumo (200 g pakuotėse) sviesto.
3 pakuotes (po 300 g) aukščiausios rūšies virtų kiaulienos dešrelių.
5,5 kg šviežios, atvėsintos kiaulienos kumpio.
15 dėžučių (L kategorijos, po 10 vnt.) kiaušinių.
8 buteliai (1 l talpos) saulėgrąžų aliejaus.
20 pakelių (po 1 kg) ekstra rūšies miltų.
33 vazonėliai šviežių salotų.
10 pakuočių (po 800 g) grikių kruopų.
43 pakuotes (po 800 g) 6 rūšių kruopų „Močiutės košės“.
Ir taip – iki begalybės...
