Į klausimą, kas labiau šiukšlina planetą – amerikiečiai ar europiečiai, mes su didele tikimybe atsakysime, kad pirmieji, kadangi žinome jų vartojimo kultūrą. Bet iš tikrųjų taip nėra, teigia leidinys ir pamėgina išsiaiškinti požiūrio į buitines atliekas skirtumus ir kaip tas požiūris formuojamas.
Amerikiečiai iš tiesų pirmavo pagal atliekų kiekį, bet tai buvo prieš 50 metų. O dabar daugiausia šiukšlių turi šiaurės europiečiai – danai, olandai, šveicarai ir vokiečiai. Atliekų daugėja augant tų tautų gerovei. Žmonės turi daugiau pinigų, todėl perka daugiau produktų ir, atitinkamai, daugiau išmeta pakuočių. Dabar 87 proc. pagaminamų pakavimo medžiagų sunaudojama maisto produktams, tarp jų ir gėrimams, įpakuoti ir išpilstyti.
Kita vertus, kiekvienos šalies rinka turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, taupūs vokiečiai ir šveicarai išmeta daugiau, negu iš paskolų gyvenantys amerikiečiai. Tik vokiečiai daugiau šiukšlių ir perdirba (pavyzdžiui, 42 proc. visų plastikinių atliekų iš 5,5 mln. tonų, kurios susidaro per metus).
Pasak „Atlantic“, iki 2010 metų Vokietijoje, Austrijoje ir Belgijoje jau buvo perdirbama 60 proc. buitinių atliekų, o Turkijoje – bemaž nieko. Japonija dabar sudegina ir perdirba maždaug vienodą šiukšlių kiekį. O kalbant apie išmetamas medžiagas, tai Švedijoje 68 proc. atliekų yra popierius, Prancūzijoje ir Ispanijoje popierius sudaro 30 proc., o šveicarai ir danai daugiau išmeta tekstilės.
Vertinant padėtį Europoje tvarkymosi su šiukšlėmis požiūriu galima išskirti tris regionus: šiaurinį, Viduržemio jūros ir rytinį. Šiauriniame (nuo Skandinavijos iki Belgijos ir Vokietijos) daug sąvartynų ir buitinių atliekų, bet ir aukštas šiukšlių perdirbimo lygis. Tose šalyse sąvartyno mokesčiai 3–4 kartus didesni, negu Rytų Europos šalyse. Viduržemio jūros regione sąvartynų nepaprastai daug, o šiukšlių utilizavimo sektorius silpnas. Rytiniame regione didžioji šiukšlių dalis vežama į sąvartynus ir beveik nieko neperdirbama.
Rytų Europos šalys turi unikalios atliekų utilizavimo patirties. Būdamos sovietinio pasaulio dalimi ir jausdamos reikalingų gamybai medžiagų stygių, jos matė jame išsigelbėjimą. Todėl metalo laužo, makulatūros ir kitų buitinių atliekų rinkimas buvo įprastas dalykas. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, pasak „Atlantic“, už popieriaus kilogramą galėjai gauti ruloną sienų apmušalų. 1951 metais, kada Vengrija pradėjo rinkti metalo laužą, jau per pirmąją savaitę buvo surinkta 2000 tonų.
Tačiau anuomet Rytų Europos šalyse atliekų utilizavimo motyvai buvo ne rūpinimasis aplinka, kaip Vakaruose, o parama pramonei. Makulatūra ir kitos antrinės žaliavos neretai buvo renkamos ir turint tikslą paremti kokią nors „brolišką“ šalį. Žlugus socializmui Europos šalyse neliko ir jų utilizavimo įrenginių. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suklestėjo šiukšlių perdirbimo pramonė Vakarų Europoje, tuo tarpu Rytuose ji išgyveno sąstingį.
Galų gale, požiūris į šiukšles kardinaliai pasikeitė, teigia leidinys. Jeigu anksčiau užsiiminėti šiukšlėmis buvo gėdinga, ir tai buvo žemiausių visuomenės sluoksnių darbas, tai dabar šeimininkiškas požiūris į buitines atliekas, tarkime, jų rūšiavimas, tapo pilietiškumo ir kultūros požymiu.
Parengė Leonas Grybauskas
