Neretai būna atvejų, kai šeimininkai, susirūpinę savo augintinių sveikata, negalavimų priežastis diagnozuoja ir ligas gydo patys.
Žinoma, veterinarijos gydytojo paslaugos kartais gali gana brangiai kainuoti, tačiau netinkamas gydymas dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, o tokių „gydymo“ padarinių taisymas padaro gerokai didesnių nuostolių.
Pastaraisiais metais bakterijų atsparumas antibiotikams daugelyje Europos šalių grėsmingai didėja. Pagrindinė priežastis – netinkamas, neracionalus, o kartais ir visai beprasmis antibiotikų naudojimas.
Mokslo tyrimais nustatyta, kad bakterijos, turinčios atsparumo antibiotikams genų, perduodamos iš gyvulio gyvuliui ir iš gyvulio žmogui. Be to, mikroorganizmų atsparumas antibiotikams vystosi greičiau, negu išrandami ar sukuriami nauji antimikrobiniai preparatai.
Visa tai kartu kelia pagrįstą nerimą visuomenei ir mokslininkams, pastarieji antimikrobinį rezistentiškumą jau vadina viena didžiausių šio amžiaus problemų.
Tokias grėsmes įvardijęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Paulauskas pabrėžė, kad netinkamai gydytas gyvūnas ilgiau sveiksta, liga gali progresuoti ar įgauti lėtinę formą, didelis vaistų kiekis toksiškai paveikia gyvūno organizmą.
Kelia pavojų
Kaip pasakojo V.Paulauskas, 2008 metais VMVT tyrė iš paukščių iškirtų Campylobacter bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms. Rezultatai parodė, kad 27 proc. bakterijų buvo atsparios trims antimikrobinėms medžiagoms.
Analogiškas tyrimas 2014 metais parodė, kad jau 46 proc. ištirtų bakterijų buvo atsparios net penkioms antimikrobinėms medžiagoms.
Tokią pat tendenciją VMVT specialistai stebi ir išskirdami bakterijas iš veršelių.
„Tai didelė problema, susijusi tiek su gyvulininkystėje naudojamais antibiotikais, tiek su tais, kurie naudojami žmonių medicinoje. Nesaikingas antibiotikų vartojimas keičia bakterijas taip, kad jos tampa atsparios antibiotikams, todėl vis sunkiau įveikti ligas“, – pabrėžė VMVT direktoriaus pavaduotojas.
Savigyda gali būti pavojinga
Nuo seno esame įpratę ne tik save, bet ir savo gyvūnus gydyti patys. Nemaža dalis antibakterinių vaistų suvartojama veterinarijoje, todėl, pasak V.Paulausko, labai svarbu skatinti racionalią ir tikslingą antibiotikų „vartojimo kultūrą“, didinti visuomenės supratimą, ūkininkų sąmoningumą.
Pastebėję pirmuosius gyvulio ligos požymius, ūkininkai turėtų nedelsdami kreiptis į veterinarijos gydytoją, o ne patys ieškoti įvairių, kartais ir neteisėtų būdų įsigyti antimikrobinių ar kitų receptinių veterinarinių vaistų ir savo nuožiūra gydyti sergančius gyvūnus.
Dažnai taip besielgiantys asmenys net nesusimąsto, kad rizikuoja ne tik savo auginamų gyvulių produktyvumu, bet ir savo šeimos bei visos visuomenės sveikata, o drauge skatina bakterijų rezistentiškumo antibiotikams augimą.
Kodėl taip svarbu, kad gydymą skirtų specialistas? Skirdami antibakterinius veterinarinius vaistus, veterinarijos gydytojai turi atsižvelgti į ligos sukėlėją, jo jautrumą veikliosioms medžiagoms, vaisto veikimo spektrą ir parenka tokius antibakterinius vaistus, kurie veiktų labiausiai tikėtinus ligos sukėlėjus.
Prieš paskiriant antibakterinį preparatą reikėtų paimti klinikinę medžiagą mikrobiologiškai ištirti. Ypač svarbu parinkti adekvačią antibakterinių vaistų dozę, kad gydymo efektas būtų maksimalus, toksiškumas – minimalus, parinkti tinkamą antibakterinių vaistų vartojimo dažnį, pakankamą gydymo antibakteriniais vaistais trukmę, tinkamą vaistų vartojimo būdą, įvertinti galimą nepageidaujamą antibakterinio vaisto poveikį bei gyvūno fiziologinę, patologinę būklę.
Antimikrobinių veterinarinių vaistų skyrimas gyvuliui – atsakingas žingsnis dar ir todėl, kad iš šio gyvulio gautą pieną ar mėsą, kitus produktus vartojame kaip maistą. Todėl, gydant gyvulį, būtina žinoti ir griežtai laikytis vadinamosios karencijos (išlaukos) laikotarpio, t.y. nenaudoti iš tokio gyvulio gautos produkcijos tol, kol iš jo organizmo nepasišalins veterinarinių vaistų likučiai.
Nesilaikant šio reikalavimo antimikrobinių veterinarinių vaistų likučių gali atsirasti ir mūsų mėgstamuose maisto produktuose. Todėl bet kokius antimikrobinius ar kitokius veterinarinius vaistus turi paskirti tik veterinarijos gydytojas. Jis, įvertinęs visas aplinkybes, paskiria atitinkamą veterinarinį preparatą, nustato išlaukos laikotarpį, be to, jis ūkininkams padeda užpildyti ir būtinus apskaitos dokumentus.
Turi kovos planą
Siekdama realiai įvertinti antimikrobinio rezistentiškumo paplitimo mastą Europos šalyse Europos Komisijos pavedimu Europos vaistų agentūra vykdo projektą, kurio tikslas – atlikti lyginamąją sunaudotų antimikrobinių medžiagų duomenų analizę veterinarijos srityje su žmonių medicinoje naudojamomis antimikrobinėmis medžiagomis ir analizuoti jų suvartojimą.
Šiuo tikslu sukurta ir bendra antimikrobinių medžiagų pardavimo pateikimo sistema, kurios narės yra visos ES šalys, taip pat Lietuva.
Lietuva yra numačiusi veiksmų planą, kaip kovoti su šia problema.
Kaip sakė VMVT direktoriaus pavaduotojas V.Paulauskas, bendradarbiaujant su paukščių, kiaulių, galvijų augintojų, veterinarijos gydytojų asociacijomis rengiamos nuostatos, kaip pasiekti, kad ūkiuose antibiotikai būtų vartojami saikingai, tačiau veiksmingai.
Būtina sutelkti pastangas
„Gyvulininkystės sektoriaus ir veterinarų veiksmai turi būti derinami ir su žmonių gydymo nuostatomis. Jei veiksmų imsimės tik mes, rezultato nebus. Tai bendra problema, kurią reikia spręsti kompleksiškai. Svarbu, kad antibiotikai nebūtų skiriami užsimerkus, tai turi būti daroma atsakingai ir tikslingai“, – pabrėžė V.Paulauskas.
Jis rėmėsi Skandinavijos šalių pavyzdžiu – jose kelerius metus žemės ūkio sektoriuje buvo naudojama labai mažai antibiotikų.
„Rezultatas buvo itin geras – bakterijų atsparumas mažėjo. Tai akivaizdus kelias, kuriuo mes turime eiti“, – sakė VMVT direktoriaus pavaduotojas.
Vartojama vis mažiau
Lietuvos padėtis nėra prasčiausia Europoje, tačiau, pasak V.Paulausko, būtina rodiklius gerinti. Skaičiuojama, kad Lietuvoje sunaudojama 36 mg antimikrobinių medžiagų gyvūno kilogramui, Europos Sąjungos vidurkis – 109,7 mg kilogramui.
„Tačiau į šiuos rodiklius neįskaičiuojamas šešėlinis antibiotikų vartojimas. Egzistuoja juk ir tai“, – pabrėžė V.Paulauskas.
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute vykdoma veterinarinių vaistų liekanų stebėsena gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose, veterinariniai vaistai vertinami siekiant užtikrinti jų kokybę, saugumą ir efektyvumą. Taip pat atliekama gyvūnų ligų ir zoonozių sukėlėjų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms analizė.
Remiantis Europos vaistų agentūros vykdomo „Europos antimikrobinių medžiagų vartojimo veterinariniais tikslais stebėsenos projekto“ duomenimis, Lietuvos veterinarijos ir žemės ūkio sektoriuose jau daug metų matoma, kad antimikrobinių medžiagų pardavimas mažėja.
Pavyzdžiui, 2010 m. parduota 16,4 t, 2011 m. – 14 t, 2012 m. – 13,4 t, 2013 m. – 12,8 t, 2014 m. – 12,7 t antimikrobinių preparatų. Lyginant su 2010 m. statistiniais antimikrobinių medžiagų pardavimo duomenimis, 2015 m. Lietuvoje šių preparatų parduota ir sunaudota 22 proc. mažiau, vadinasi, ir kenksmingųjų medžiagų likučių maisto produktuose atsiradimo ar atsparumo šių medžiagų poveikiui pasireiškimo tikimybė yra mažesnė.
Sukėlė perversmą
Pirmasis atrastas efektyvus antibiotikas – prancūzo medicinos studento Ernesto Duchesne’o 1896 m. atrastas penicilinas. Išradėjui po kelerių metų mirus jo atradimas buvo ilgam pamirštas. Ir tik 1928 m. Alexanderis Flemingas pastebėjo Penicillium mikromicetų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai.
Antibakterinę medžiagą jis pavadino penicilinu ir 1929 m. m. publikavo jos aprašymą.
Šis atradimas sukėlė perversmą ne tik žmonių, bet ir veterinarinėje medicinoje, padėdamas išgydyti daugelį gyvūnų ligų, kurios anksčiau buvo laikomos mirtinomis.
