Jau dveji metai pieno sektorių purto krizė. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – nuo Naujosios Zelandijos iki Didžiosios Britanijos. Žaliavos pasiūla gerokai pralenkė paklausą, todėl krito ir kainos. Visai kaip naftos.
Nepaisant to, valstybės toliau didina gamybą. Ypač Europa. Nuo pernykščio iki šiųmečio sausio Airijoje ji išaugo kone 20 proc., Olandijoje – 15,5 proc., Lenkijoje – 7,9 proc. Nors ir kukliai, vos 0,4 proc., daugiau pieno supirkta ir Lietuvoje.
Nes visiems aišku, kad ši krizė anksčiau ar vėliau baigsis, o tų, kurie ją ištvers, laukia labai neblogi laikai. Tiesa, yra ir kita medalio pusė – dalis ūkininkų bus priversti pasitraukti. Ypač silpniausi.
Tačiau šie žemdirbiai, kurių Lietuvoje dauguma, dar yra ir rinkėjai. Todėl politikai, apimti protu sunkiai suvokiamo kvaitulio, pradėjo vieną po kito kepti absurdiškus teisės aktus, o paskui juos atšaukti.
Antai įstatymas, numatantis prievolę supirkinėti pieną ne mažiau kaip po 16,5 cento už kilogramą, buvo paknopstomis priimtas, paskui numarintas dėl pažeistų procedūrų. Dabar Seimo komitetai atsikvošėjo ir siūlo jo išvis atsisakyti.
Kad ir kaip būtų, rinkimų metais cirkas važiuoja toliau.
Vieni parlamentarai įregistravo pataisas, kuriose nurodoma mokėti ūkininkams ne mažiau kaip 90 proc. vidutinės ES pieno supirkimo kainos. O R.Baškienė surašė, kad žaliavos gamintojams turi atitekti ne mažiau kaip 50 proc. galutinės produkto kainos, kitaip valstybė imsis reguliuoti perdirbėjų ir prekybininkų pelną.
Galima net apsivožti iš nuostabos: planinės ekonomikos šedevrai Seime vienas po kito kurpiami praėjus beveik 12 metų nuo dienos, kai Lietuva įstojo į ES. Politikai siekia žūtbūt įrodyti girdintys ūkininkų priekaištus, neva perdirbėjai nuo jų baigia nulupti paskutinį kailį.
Pastarosioms įmonėms, kuriose dirba tūkstančiai žmonių, dabar irgi toli gražu ne pyragai. Kone visų pieno perdirbimo bendrovių akcijų kainos yra nukritusios, nes rezultatai nedžiugina. Tačiau Seime kažkodėl girdimi tik aršiausių rėksnių argumentai apie milijoninį perdirbėjų antpelnį.
Kas atsitiktų įvedus brukamą valstybinį kainų reguliavimą?
Greičiausiai pasipiltų bylos, kurių baigtis nuspėjama, – Konstitucinis teismas pripažintų, kad tai prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Verslininkai, kurie dėl to patirtų žalos, galėtų nesunkiai ją prisiteisti iš valstybės – visų mokesčių mokėtojų. Beje, taip jau buvo daugiau nei prieš dešimtmetį.
Derėtų nepamiršti, kad šių įmonių akcijų turi ir užsienio investuotojai. Taigi dėl kainų reguliavimo kritus jų vertei tokie verslininkai, jei tik turėtų noro, galėtų apskųsti valstybę Tarptautiniam investicinių ginčų arbitražui.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad smulkiausių pieno gamintojų padėtis tikrai tragiška.
Todėl Europos Komisija leido kiekvieną ūkį paremti 15 tūkst. eurų. Tiesa, ne šiaip sumokėti į nurodytas sąskaitas, o padengti paskolų palūkanas arba suteikti paramą mainais į įsipareigojimus nedidinti pieno gamybos.
Šie pinigai kuriam laikui padės. O kas toliau? Juk stambiausi pasaulio pieno rinkos žaidėjai artimiausią pusmetį jokių esminių permainų nesitiki.
Užtat, tarkime, Lenkijos karvių savininkai nerauda. Nes jiems perdirbėjai, kurie dabar savo produkcija bando užversti Lietuvos rinką, moka daugiau nei pas mus. Taip yra ir Estijoje.
Kodėl? Todėl, kad šiose kaimyninėse šalyse net su žiburiu nerasi prietrankų, kurie su trimis karvėmis mėgintų išmaitinti visą šeimą. Pas mus tokių apstu.
Lietuvos pienininkystės vidutiniame ūkyje mūkia mažiau nei šešios karvės. Estijos vidurkis dar 2013-aisiais buvo 38. Ten seniai neliko pieno supirkimo punktų, kurie pas mus vis dar klesti kaip sovietmečio paveldas. Estų ūkininkai, turėdami nemenkas bandas, sugeba užtikrinti kokybę, tiekti didelį kiekį pieno ir išsiderėti aukštesnę kainą.
Tokių yra ir pas mus. Jiems irgi nesaldu, bet stambieji tiekėjai už kilogramą uždirba tikrai ne mažiau nei vidutiniškai naujosiose ES narėse, o melžiantys ekologišką pieną – dar daugiau.
Tad kokios išeitys? Europos Komisija greičiausiai skirtų išmokų nekonkurencingiems ūkininkams, jei jie sutiktų pasitraukti iš tokio „verslo“. Tačiau dalis žemdirbių su tuo nesutiktų. Ką tuomet daryti politikams, kurie nori įsiteikti rinkėjų minioms? Toliau dalyti išmaldas užklupus kiekvienam sunkmečiui.
Galbūt tokiu atveju verta visą žemės ūkio sektorių perskirstyti iš pagrindų? Žemės ūkio ministerija galėtų toliau rūpintis tais, kurie sugeba užsiimti verslu, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija globotų vieną ar dvi karves laikančius kaimo gyventojus.
Žmonės galėtų toliau ramiai triūsti, o pienas iš jų būtų perkamas smarkiai prisidėjus valstybei, nes tai – jau socialinis modelis. Jei politikai mano, kad jis tinkamas, – pirmyn!
Tik ar su tuo sutiks visi mokesčių mokėtojai?
