Beje, per porą metų smarkiai atpigo degalai, o bet kurio prekybos tinklo lentynose – pieno, mėsos, daržovių – rasi produktų su 15, 25 ar 35 procentų nuolaida.
Oficiali statistika skelbia: kovą kainos buvo 1,2 proc. didesnės nei prieš metus. Bet vidutinė metinė infliacija (dvylika pastarųjų mėnesių, palyginti su tiek pat ankstesnių) buvo neigiama – minus 0,3 proc. Negana to, per metus pabrango tik paslaugos (5,7 proc.), o prekės atpigo 0,3 proc.
Melas! Visa statistika yra totalus melas, o tiesa ta, kad viskas pabrango! Ypač įvedus eurą.
Tokio įniršio pritvinkę neva pilietiški piliečiai mėgaujasi skelbdami nuotraukas iš skandinavų, olandų ar britų parduotuvių su šokolado, pomidorų ar kalafiorų kainomis, mažesnėmis nei pas mus.
Kažkodėl patingėta nufotografuoti degalines. Juk Lietuvoje litras A95 benzino kainuoja apie 1,05 euro, „pigiojoje“ Didžiojoje Britanijoje – 1,38, o Danijoje – 1,49 euro.
Reikia džiaugtis, kad besipiktinanti visuomenė sugeba susivienyti ir parodyti, kas jai nepatinka. Tačiau kai tokia banga kyla visiškai lygioje vietoje, belieka ieškoti, kas žmonėms sujaukė protą ir kam tai naudinga.
Netrukus Lietuvoje duris atversiančio Vokietijos prekybos tinklo „Lidl“ vadovams tokia sumaištis turėtų būti kaip vyšnia ant torto. Drebėkite, lietuviai, ateiname su mažomis kainomis – galėsite šluote šluoti kalafiorus! Nors labai abejotina, ar pirkėjų įpročius sugebės pakeisti tos dvi dešimtys ketinamų atidaryti parduotuvių.
Valstybei kur kas pavojingesni kai kurių politikų užmojai reguliuoti kainas.
Antai „darbietė“ žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė ne tik prastūmė pieno supirkimo tvarką ir kainų pokyčius nustatantį įstatymą, bet ir nelaidoja idėjos nurodinėti antkainių dydžio prekybininkams.
Kas iš to gali išeiti? Pažvelkime į tuo pačiu keliu ėjusią kaimyninę Baltarusiją ar visiško chaoso apimtą Venesuelą. Valstybinis kainų reguliavimas geras tol, kol yra išteklių joms palaikyti. Kai jų nebelieka, infliacija skaičiuojama šimtais procentų. Ir ne per dešimtmetį, o per metus ar kelis mėnesius.
Lietuviški maištautojai baksnoja į Konkurencijos tarybą, kuri neva nepažaboja prekybos tinklų. Ši atsikerta neturinti svertų reguliuoti įkainių.
Be to, neveiklumu ar šališkumu prievaizdų neapkaltinsi – iki šiol tebevyksta teismai dėl milžiniškos 16,8 mln. eurų baudos, skirtos už kainų derinimą.
Išsigandęs bręstančios kalafiorų revoliucijos puolė blaškytis net premjeras A.Butkevičius.
Užuot smagiai pasijuokęs iš socialiniuose tinkluose paskelbtų absurdiškų užmojų boikotuoti prekybos tinklus, jis susikvietė Konkurencijos tarybos, Statistikos departamento vadovus bei prekybininkų atstovus pasikalbėti apie neva kylančias kainas.
Dar prasčiau, kai pasitarime to kainų šuolio jokiu detektoriumi nustatyti nepavyko. Beliko premjerui aptakiai suvelti, kad dėl visko kalti padidėję parduotuvių antkainiai, nors prekybininkai dėl tokių teiginių tik gūžčiojo pečiais.
Tiesa, kitą dieną A.Butkevičius pasitaisė ir prašneko, kad maisto kainos per metus nepakilo.
Tokius premjero viražus galima paaiškinti – artėja Seimo rinkimai. Kaip nepasirūpinsi keliomis iš dešimčių tūkstančių pabrangusiomis prekėmis, kai visos partijos verčiasi per galvą žadėdamos vis augsiančias pajamas.
Beje, būtent pajamų didinimu, o ne kainų reguliavimu ir turėtų rūpintis politikai.
Neblogai, kad vidutinė mėnesio alga, nuo liepos padidėsianti iki 380 eurų, per 4 metus bus pakilusi net 64 proc. Tačiau ar suvokiama nelygybė, kai per tiek pat laiko pensijos išaugo vos 8 proc.?
Jau po poros metų perteklinį biudžetą planuojanti valdžia turi stengtis ištaisyti šią padėtį. Kaip ir skatinti lankstesnius darbo santykius, panaikinti mokestį reinvestuojamam pelnui, kad būtų sukuriama kuo daugiau darbo vietų tiek juodadarbiams, tiek aukšto lygio specialistams.
Tokiu atveju vidutinis atlyginimas valstybėje tikrai pradės kilti dar greičiau, nei jis auga dabar. Tik kalafiorų mėgėjams saldu nebus, nes kartu su algomis (nors nebūtinai tokiu pat tempu) neišvengiamai didės ir kainos.
Juk Amerikoje niekas nekelia maišto dėl to, kad eilinis automobilis kainuoja 20–30 tūkst. dolerių, nors 1926 metais H.Fordas perversmą sukėlusius „Ford T“ pardavinėjo po 400 dolerių. Skatindamos ūkį ir siekdamos protingos infliacijos (ES siekiamybė – apie 2 proc.) valstybės spausdina pinigus, tad jie natūraliai nuvertėja.
Planinės ekonomikos išsiilgusiems piliečiams su tuo teks susitaikyti. O sveikai besimaitinantiems derėtų įsiklausyti į dietologų patarimus: žmogus turi valgyti tai, kas auga jo aplinkoje konkrečiu metu.
Pomidorų ar juolab kalafiorų sezonas Lietuvoje dar neatėjo, tad ir raudoti, kad jie neįperkami, yra mažų mažiausiai kvaila.
Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad vėl pradėjo veikti rinka, nes jau nebekontroliuojamos prekių kainos, kaip tai buvo daroma dėl euro įvedimo.
