Po keturių mėnesių, praleistų prie telefono ir dviejų vizitų į ambasadą, galutinis sprendimas buvo priimtas. Maksimas įsikūrė ambasados parūpintame viešbutyje. Atvertęs savo nešiojamą kompiuterį ir viešbučio mini barą, jis pradėjo skaityti savo elektroninį paštą bei gerti viskį tol, kol neteko sąmonės. Kitą dieną Maksimas, lydimas FTB pareigūno, atskrido į Ameriką.
Palikęs savo ankstesnį gyvenimą, Maksimas jaudinosi, tačiau taip pat džiaugėsi. Dar vakar buvęs ieškomu nusikaltėliu, įsivėlusiu į tarptautines aferas, dabar jis už nemažas sumas dirbs vyriausybei.
Įkliuvo į spąstus
Deja, lėktuvui nusileidus viskas pasikeitė. Iki tol malonus buvęs FTB agentas nutrenkė Maksimą į vienutę ir po kelių valandų grįžo su prokuroru, advokatu ir pasiūlymu – viskas arba nieko. M.Popovas turėjo pasirinkti: sėsti į kalėjimą arba tapti FTB informatoriumi – dirbti kiekvieną dieną ir naktį, kol jo buvę draugai paklius į FTB spąstus.
Maksimas neturėjo pasirinkimo. Savo dienas jis buvo priverstas leisti nuolat stebimoje priedangoje Virdžinijoje ir internetu kalbėti su savo draugais Rusijoje, viską stebint ir įrašinėjant FTB.
Tačiau Maksimas turėjo ir savo triukų – apsimesdamas, kad padeda FTB, iš tiesų, prisidengęs rusų kalbos subtilybėmis, savo bendrams jis išdavė visą informaciją. FTB apie tai sužinojo tik po trijų mėnesių, išanalizavusi pokalbių vertimus. Maksimas tą pačią dieną atsidūrė kalėjime, kur buvo apkaltintas dėl savo praeities nusikaltimų.
Atrodė, kad viskas prarasta, tačiau ta pati FTB, kuri troško Maksimą nubausti, suteikė jam antrą šansą. Vienas darbuotojas Kalifornijoje, Ernestas Hilbertas suprato – Maksimas vyriausybei reikalingas labiau, nei kas galėtų pagalvoti.
Kritinis momentas
E.Hilbertas suprato, kad JAV dėl kibernetinių nusikaltimų atsidūrė kritiniame taške. Devyniasdešimtaisiais kibernetinės atakos buvo mėgėjiškos, tačiau 2000 metais prasidėjo rimti pokyčiai Rytų Europoje.
Viskas bylojo apie rimtus neramumus: puslapiai, į kuriuos yra įsilaužiama, kenkėjiškų laiškų kiekis, pirmosios vagystės iš kreditinių kortelių. Kibernetinės atakos tapo profesionalia ir pelninga nusikalstama veikla.
2001 metais Rusijos ir Ukrainos programišiai atidarė internetinį puslapį „GardenPlanet“. Tai buvo vagių birža, kurioje buvo prekiaujama kibernetinių atakų metu surinktais kreditinių kortelių duomenimis, slaptažodžiais, vogtomis bankų sąskaitomis ir net tapatybėmis.
Pirmą kartą istorijoje tapatybės vagis galėjo viską, ko reikia jo nusikaltimui, susirinkti viename internetiniame puslapyje.
E.Hilbertas suprato, kad jis gali „nulaužti“ šį puslapį. Tačiau pirmiausia jam reikėjo „nulaužti“ ukrainietį hakerį Maksimą.
Lemtinga klaida
Maksimas užaugo nedideliame miestelyje netoli Kijevo. Kompiuteriais jis susidomėjo anksti: kai Maksimui buvo penkiolika, tėvas parnešė namo kompiuterį ir praktiškai visas berniuko gyvenimas persikėlė į internetą.
Iš filmų ir knygų apie programišius jis žinojo du dalykus: kad taps nusikaltėliu ir iš to uždirbs. Rusijoje jis rado daugybę panašiai mąstančių žmonių. Išsilaisvinusiose iš Sovietų Sąjungos šalyse buvo pilna jaunų protingų programuotojų. Ne visi jų norėjo programuoti už algą, matydami, kad gali užsidirbti žymiai daugiau.
Maksimo programišiaus karjera prasidėjo, kai jis ėmė gryninti pinigus, pasinaudodamas vogtais kreditinių kortelių duomenimis. Apie tai netruko sužinoti vietos mafija, pradėjusi reketuoti Maksimą.
Vyras nusprendė ne pasiduoti, o prisidėti prie jos. Su savo draugais jis pradėjo įsilaužinėti į įvairių įmonių kompiuterius, vogti duomenis, o paskui skambinti toms pačioms bendrovėms prisistatant saugumo specialistu ir siūlyti pavogtus duomenis atkurti.
2000 metais programišiai įsilaužė į elektroninio mokėjimo tinklapį „E-Money“ ir pavogė 38 tūkst. vartotojų kreditinių kortelių duomenis. Maksimas susisiekė su kompanija ir pasakė, kad duomenis atkurs už 50-500 tūkst. dolerių išpirką.
Kompanija pradėjo derėtis su programišiu, tačiau tuo pat metu kreipėsi į FTB. Galiausiai Maksimas pakliuvo į spąstus – „E-Money“ atsisakė mokėti, o nusikaltimo bendrininkai ėmė reikalauti pinigų iš Maksimo.
Jis tematė vieną išeitį – pabėgti iš Ukrainos ir pasiduoti JAV policijai. Visa tai baigėsi ilgomis dienomis belangėje, kol nepasirodė E.Hilbertas.
Skruzdėlių miestas
E.Hilbertas suprato, kad laisvai rusiškai kalbantis ir patyręs programišius gali patekti ten, kur negali jokie FTB pareigūnai. Jis pateikė panašų pasiūlymą – bausmę kalėjime iškeisti į tarnavimą FTB.
Tačiau šįkart Maksimui nereikėtų „pakišinėti“ savų – jis turėtų sekti nepažįstamuosius, kuriems neturi jokių įsipareigojimų. Maksimas sutiko su šiuo pasiūlymu.
Dienas savo naujame darbe Maksimas leido prirakintas prie kėdės bei daugybės kompiuterių. Nepaisant to, po kalėjime praleisto laiko tai priminė geriausią viešbutį. Operacija, kurią vykdė Maksimas, buvo vadinama „skruzdėlių miestu“.
Maksimas, prisidengęs netikra ukrainiečio programišiaus tapatybe, ieškojo, kas galėtų jam parduoti vogtus kreditinių kortelių duomenis. Tokia buvo E.Hilberto idėja – Maksimas, puikiai mokantis bendrauti su programišiais, nusipirkdavo iš jų kreditinių kortelių duomenis, o vėliau pats E.Hilbertas, bendradarbiaudamas su kredito kompanijomis, ieškodavo tų, kurie duomenis pavogė.
Nepaisant to, kad Maksimui sekėsi puikiai, viso jo dienos baigdavosi taip pat – E.Hilbertas vakare eidavo namo pas šeimą, o Maksimas keliaudavo atgal į kalėjimo kamerą.
Kai visas FTB sužinojo apie „skruzdėlių miestą“, Maksimas ėmė gauti kitų užsakymų, susijusių su konkrečiais programišiais.
2003 mwtais įvyko vienas didžiausių įsilaužimų – buvo pavogti duomenys iš 8 mln. kreditinių kortelių. Maksimas sugebėjo rasti studentą iš Rusijos, kuris tikino žinąs, kas įvykdė šį nusikaltimą.
Programišiai sutiko parduoti duomenis už 200 tūkst. dolerių, tačiau FTB bijojo, kad Maksimas gali pabėgti su pinigais. Dėl to jis buvo aprengtas tarsi tipinis chuliganas iš Rusijos, nuvežtas į banką ir turėjo nusifilmuoti šalia milžiniškos pinigų sumos. „Žiūrėkit, turiu pinigus, tai ne nesąmonė, tuojau perkelsiu juos į savo sąskaitą banke. Taigi greičiau tvarkom reikalus“, – ėmė šūkčioti jis rusiškai.
Vaizdo įrašas Rusijos programišius įtikino ir netrukus jie perdavė kortelių duomenis, o FTB nustatė jų tapatybes. Maksimui taip pasisekė ne vienoje byloje. Jis šį tą žinojo apie Rytų Europos programišius – viskas, ko jie iš tikro nori, yra darbas.
Kelionė namo
2003 metais Maksimas pagaliau buvo išleistas iš kalėjimo. Tačiau jo situacija buvo prasta – jis neturėjo žalios kortelės ar socialinio draudimo numerio, negalėjo susirasti darbo ar gauti vairuotojo pažymėjimo. E.Hilbertas parūpino Maksimui butą, FTB kiekvieną mėnesį mokėjo jam po tūkstantį dolerių už tai, kad vaikinas toliau dirbtų su „skruzdėlių miestu“.
Maksimo toks gyvenimas netenkino. Vieną vakarą, belaukiant autobuso, prie jo prisikabino girtas praeivis ir Maksimas jį sumušė. Vaikinas tuojau pat paskambino FTB, jau įsivaizduodamas, kaip vėl savo dienas leis kalėjime. „Jei pavyks išsisukti, važiuosiu namo į Ukrainą“, – tada mąstė jis.
FTB leido Maksimui trumpam grįžti į Ukrainą, o vėliau vėl tarnauti FTB. Oro uoste atsisveikindamas su juo E.Hilbertas žinojo – daugiau Maksimo jis nebepamatys.
Tai buvo projekto „skruzdėlių miestas“ pabaiga. Jo metu buvo atkurti duomenys iš 400 tūkst. pPavogtų kreditinių kortelių, 700 kompanijų buvo įspėtos dėl galimų jų duomenų vagysčių, 10-čiai Rytų Europos programišių buvo pateikti kaltinimai.
Netikėtas skambutis
Grįžęs į Ukrainą Maksimas atidarė kibernetinio saugumo biurą „Cymcos“. Jis stebėjo, ką veikia kiti programišiai ir parduodavo informaciją kompanijoms, į kurias yra taikomasi.
Nemažai patarimų jis davė ir Amerikoje likusiam E.Hilbertui. 2004 ųjų, Naujųjų metų naktį jis sulaukė skambučio – Maksimas pranešė turįs žinių apie planuojamą didelį nusikaltimą, kurio auka gali tapti FTB.
Rusijos programišiai planavo patekti sistemą, talpinančią informaciją iš daugybės JAV valstybės institucijų. Jeigu jiems pasisektų, jie turėtų priėjimą prie visų FTB darbuotojų elektroninio pašto dėžučių.
FTB sumokėjo 10 tūkst. dolerių „Cycmos“, kad Maksimas pateiktų apie ataką kuo daugiau informacijos. Paaiškėjo, kad programišiai turi priėjimą prie itin slaptų duomenų. Jei E.Hilbertas būtų šiuo programišius pagavęs, tai taptų didžiausia byla jo gyvenime.
Tačiau FTB reikalavo vieno dalyko – programišius, nutękinęs duomenis E.Hilbertui, turėjo būti atskleistas. E.Hilbertas atsisakė išduoti Maksimą, nors jam už tai grėsė didžiuliai nemalonumai.
FTB pradėjo tyrimą, tačiau Maksimo tapatybės neatskleidė. Slapti duomenys nebuvo paviešinti ir istorija pamažu užsimiršo. E.Hilbertas buvo perkeltas iš kibernetinio saugumo į kovos su terorizmu skyrių.
Tačiau kažkas buvo ne taip.
Atsuktos nugaros
E.Hilbertas gaudavo juokingai nerimtas užduotis, o kolegos, su kuriomis dirbo daugybę metų, nustojo su juo kalbėti.
2006 metais jis pretendavo į laisvą vietą aukštesnėse pareigose. Kai jo kandidatūra pasiekė vadovybę, E.Hilbertas buvo iškart pašalintas iš galimų pretendentų sąrašo. Tuomet jis sužinojo tai, ką visi kiti žinojo jau seniai – pats E.Hilbertas yra FTB taikiklyje.
Jis buvo kaltinamas tuo, kad dalyvavo konspiracijoje prieš JAV vyriausybę ir nutekino slaptus FTB duomenis. E.Hilbertas suprato, kad toliau taip dirbti nebegali ir 2007 metais paliko FTB bei įsidarbino konsultantu.
Praėjus šešeriems metams, E.Hilbertas vėl sulaukė skambučio iš Maksimo. Šįkart Maksimas neturėjo jokių pasiūlymų – tenorėjo padėkoti.
„Jis dėkojo man, už tai, kaip su juo elgiausi. Dabar jo gyvenimas pasikeitė. Jis turi šeimą ir sakė, kad už viską yra dėkingas man“, – sakė E.Hilbertas žurnalistui.
Neatskleistos paslaptys
Vėliau tas pats žurnalistas išsiaiškino, kad Maksimas E.Hilbertui skambino jausdamas ne tik dėkingumą, bet ir gėdą.
Žurnalistui Maksimas papasakojo, kad jis pats prisidėjo prie įsilaužimo į FTB duomenų bazę. Vienu metu jis bendradarbiavo tiek su programišiais, kurie įsilaužė į duomenų bazes, tiek su FTB, kurią dėl šių atakų įspėjo.
Jis prisipažino – visiškai nesigaili dėl to, kad įsilaužė į FTB serverius. Tiesa, Maksimo drąsa šiek tiek atslūgo, kai kalba pasisuko apie tai, kad dvigubi jo žaidimai sugriovė E.Hilberto FTB karjerą.
Jis vis dar atsimena 2002 metų Padėkos dieną, kai į jo kalėjimo kamerą atėjo E.Hilbertas, nešinu kalakutu ir „Žiedų valdovo“ filmų kasete. „Jis buvo vienintelis mano draugas. Aš vis dar jį myliu, nors mes jau nebendraujame. Bet aš vis dar esu programišius ir visuomet tokiu liksiu“, – kalbėjo Maksimas.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
