„Šiuos kiemus vaikystėje išlandžiojau su tėvu“, – rašytojo Jurgio Kunčino sūnus, ekonomistas 38 metų Paulius Kunčinas sostinės Užupyje nesijaučia svetimas.
Iš Lietuvos mokytis į užsienį jis išvyko 1991-aisiais, būdamas trylikos metų. Ir visą laiką lipo mokslų laiptais aukštyn.
Nors P.Kunčinas retai atvyksta į gimtinę, vis dėlto tai, ką jis dirba, neišvengiamai siejasi su Lietuva.
Šiuo metu P.Kunčinas gyvena Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre – nuo 2004-ųjų jis yra Jungtinės Karalystės konsultacijų ir leidybos įmonės „Oxford Business Group“ vadovas Azijoje.
Ši įmonė rengia metines ataskaitas apie ekonomiką ir investicijas įvairiose valstybėse, apie Lietuvą – taip pat.
Pokalbis su P.Kunčinu – apie „Sodros“ įmokų ribas ir apie tai, kodėl investuotojai vis dar aplenkia Lietuvą.
– Lietuvos įmonės investuoja Azijoje.
Antai „Global BOD Group“ įmonių grupė plėtoja saulės energijos jėgainių projektus Malaizijoje bei Indonezijoje. Pastarojoje darbuojasi ir lietuvių įmonė „Avia Solutions“. O kuo Azijos investuotojams galėtų būti patraukli mūsų šalis? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo P.Kunčino.
– Pirmiausia – informacinių technologijų specialistais. Po to – finansų analitikais. Iš jų jie gali pirkti protą ir žinias.
Trečia – aukštosiomis technologijomis: mokslu ir tyrimais. Ketvirta – medicina. Ji ypač stipri, tad galima eksportuoti ir medicinos paslaugas.
– Kodėl nepaminėjote nė vienos pramonės šakos?
– Šalys, kurioms pavyko šoktelėti nuo žemo iki aukšto gyvenimo lygio, tai darė kildamos paslaugų sektoriaus liftu.
Pramonė – gerai, bet paskutinė ekonomikos augimo atkarpa vis dėlto priklauso ne jai.
Šiuo metu Lietuvoje vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra 15 tūkst. JAV dolerių (13,4 tūkst. eurų), Šveicarijoje – pustrečio karto, Skandinavijoje – triskart didesnė.
Tai rodo, kad Lietuva pasiekė gana daug per labai trumpą laiką. Juk 1991-aisiais šis rodiklis tebuvo 3 tūkst. JAV dolerių. Proveržis liudija, kad žmonių kūrybinė galia yra didelė. Bet mums to per maža – reikia pasivyti Europos senbuves.
Sveikinu dabartinės valdžios pastangas priimti naują socialinį modelį, kuris atneštų daug teigiamų pokyčių. Šį procesą labai atidžiai seka pasaulio investuotojai. Norisi, kad politikai suprastų, jog jų dabartiniai sprendimai nulems kelių Lietuvos kartų ateitį.
– Mūsų šalies ekonomistai pažadų nedalija. Jų teigimu, iki Vokietijos mums – dar pora dešimtmečių kelio. Ar sutinkate?
– Mano kasdienė duona – kylančių valstybių ekonomikos studijos. Juk ekonomika – lyg augantis kūdikis. Jei neauga, vadinasi, kažkas blogai.
Lietuvoje būtina per metus padidinti BVP augimą nors 4 proc., pavyzdžiui, jeigu Kinijoje BVP nepaauga 7 proc., joje visi stveriasi už galvos.
Lietuvoje pernai ūkis tepasistiebė 1,5 proc. Politikai džiūgavo, kad jis paaugo daugiau ne Vokietijos, kur BVP pakilo vos 0,2. Bet su kuo mes lyginamės? Jeigu BVP neaugs, ir toliau murdysimės šiame lygyje.
– Nejaugi tam reikia pakeisti mokesčių sistemą?
– Negaliu kalbėti apie visus mokesčius. Bet kai kurie iš jų yra ypač svarbūs tam, kad ekonomika augtų. Tai – „Sodros“ įmokos.
Mokesčiai yra dalybos lentelė, tiktai reikia, kad būtų ką dalyti. Apie „Sodros“ įmokų ribas ne šiaip sau kalbu. Juk tam, kad Lietuvos ekonomika augtų, reikia kurti naujas darbo vietas. Jei turėtume naftos, būtų kitaip. Bet dabar mūsų lobis yra tik žmonės.
Esu įsitikinęs, kad Lietuva yra labai gera valstybė, 9 iš 10 užduočių ji atlieka puikiai. Ne kartą teko bendrauti su dabartiniu premjeru, džiugina jo progresyvus požiūris ir pastangos keisti darbo santykių reglamentavimą.
Gauname daug balų pagal Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinkos vertinimą. Visuomenė – dora, vertybės – geros, teisingumas taip pat egzistuoja. Tai geras užtaisas. Bet vis dar slidinėjame ant mokesčių ledo.
Seime kartu su socialiniu modeliu yra įregistruotos vadinamosios „Sodros“ lubos – numatyta, kad įmokos į „Sodros“ biudžetą būtų nebemokamos nuo 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VMDU). Maždaug nuo 7500 eurų.
Šiam Seimui dar liko keletas posėdžių, bet matau, kad kartojasi tas pat: jau 14 metų politikai nepaima į rankas plaktuko – vadinamosios „Sodros“ lubos jiems nėra būtiniausias klausimas. Nes jie nemato praradimų, nei demografinių, nei ekonominių.
Jie mano, kad tie 800 tūkst. užsienyje dirbančių žmonių kada nors sugrįš. To nebus, kol neims kilti algos. Būtent „Sodros“ įmokos yra ir pagrindinė kliūtis į Lietuvą žengiantiems investuotojams.
Nuolat girdžiu savo pažįstamų Lietuvoje dejones, kad jie gyvena nuo algos iki algos, nors yra profesionalai – žurnalistai, medikai, mokytojai, menininkai, architektai, dizaineriai. Jų atlyginimai maži, nes darbdaviai neturi paskatų pakelti algas.
– Gal politikai būgštauja, kad biudžetas praras daug pinigų?
– Bet jau dabar valstybė patiria nuostolių, nes neleidžia individualiai veiklai augti – įmonėms kurtis, plėstis, priimti darbuotojų. To daryti neverta, nes pradeda smaugti mokesčiai.
Apskaičiuota, kad nustačius 10 VMDU „Sodros“ įmokų ribas, per metus valstybė prarastų 8 mln. eurų. Valstybei tai – smulkmena. Tie pinigai sugrįžtų, jei iš 16 proc. žmonių, dirbančių su individualios veiklos pažymėjimais ir jau besinaudojančiais įmokų „Sodrai“ ribomis, nors trečdalis sukurtų kad ir mažas įmones.
Kol kas pagal užsienio investicijas Lietuva yra paskutinė Europoje.
„Sodros“ įmokų ribos – tai signalas investuotojams, kad jie čia laukiami.
Būtume pajėgūs dėl jų konkuruoti kad ir su lenkais ar estais.
Lenkijoje ta riba – 2,4, Vokietijoje – 1,7 VMDU, Latvijoje – 4, o mes vis dar kalbame apie 10. Aišku, svarbu – pradėti, o po to leisti jas žemyn. Žinoma, pats pasvajočiau apie 5 VMDU, nes tuomet tikrai pajustume investuotojų smalsumą.
– Ką rodo patirtis: ar būna sunku tuos investuotojus įkalbėti?
– Mano strategija – „parduoti“ Lietuvą kaip vartus į Europą. Pavyzdžiui, „Investuok Lietuvoje“ ir Klaipėdos LEZ pasikvietė investuotoją iš Azijos – Indonezijos įmonę, gaminančią plastikinius butelius. Ji svarstė, kur investuoti, – Roterdame ar Klaipėdoje. Pasirinko mūsų uostamiestį.
Bandžiau atlydėti bendrovę iš Malaizijos – palmių aliejaus perdirbėją. Klaipėdos uostas jai patiko. Bet paskaičiavo investicijas, įvertino mokesčius ir pasirinko Gdanską Lenkijoje. O juk investuotojai paprastai sukuria 200–300 darbo vietų.
– Pats esate emigrantas. Tad kodėl tai jums rūpi?
– Mano giminė – didelė, turiu apie 20 pusseserių ir pusbrolių. Jie baigė mokslus Lietuvoje. Ir emigravo, dauguma – į Airiją.
Lietuva eksportuoja talentus, bet už tai negauna grąžos. Su lietuviais pakalbu ir Londone – kone trys iš keturių norėtų grįžti namo, jei tik čia būtų normalios darbo vietos, normali alga.
Bet jos nėra. Jie kuria šeimas, suleidžia svetur šaknis ir visam laikui pasilieka. Deja, kai kuriems politikams tai nė motais.
