Pramonės statybų sektoriuje besidarbuojančios bendrovės jau pastebėjo, kad užsakymų kasmet lyg ir gausėja, tačiau objektai, kuriuose jiems tenka darbuotis, darosi vis smulkesni.
Žinoma, darbų apimtis išauga, kai investuoti ryžtasi „Achema“, „Lifosa“, „Akmenės cementas“, Klasco, „Klaipėdos nafta“ ar kitos stambios bendrovės, tačiau kitų įmonių investicijos kur kas smulkesnės.
Pavyzdžiui, įmonė „Montuotojas“, kurios specializacija – pramonės statybų sektorius, 2014 metais dirbo 84, o pernai – 116 objektų. Nepaisant to, darbų apimtis sumažėjo penktadaliu.
Delsimas. Bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas Alfonsas Jaras įsitikinęs, kad suteikti postūmį šiam sektoriui galėtų ir ryžtingesni pačios valstybės ar jos valdomų įmonių veiksmai.
„Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų imta kalbėti apie didžiules kogeneracines elektrines Vilniuje ir Kaune. Mes turime per daugelį dešimtmečių sukauptos patirties statyti tokius objektus, tačiau kažkodėl šios kalbos nutilo, dabar nieko negirdėti.
Tas pat ir dėl nacionalinio stadiono: pramonės statybų bendrovės laukia, kol bus dėl jo pagaliau apsispręsta, tačiau konkrečių žingsnių kaip nėra, taip nėra“, – pasakojo A.Jaras.
Dar blogiau, kad stringa ES struktūrinių fondų paramos skirstymo procesas. Vasara jau ant nosies, o investuojančioms įmonėms šios lėšos galbūt bus skirtos tik antrąjį pusmetį. Atitinkamai vėliau bus pradėti įgyvendinti projektai, o rangovams teks verstis per galvą.
„Jau ne pirmus metus stebime tokią keistą padėtį, kad pirmąjį pusmetį žmones tenka išleisti atostogų, kartais jie išeina ilsėtis savo sąskaita. Užtat vėliau pasipila tiek užsakymų, kad tenka dirbti ir 2, ir 3 pamainomis, neretai net be poilsio dienų.
Tai yra ydinga. Kai mėnesį ar kitą nėra užsakymų, sunku išlaikyti darbuotojus, nes jie patys ima nerimauti dėl perspektyvų. Be to, vėliau pradedama skubėti, o tai tiesiogiai susiję su skaudžia nelaimingų atsitikimų darbe statistika. Skubant kenčia ir darbų saugos lygis, ir kokybė“, – aiškino A.Jaras.
Priežastys. Vis dėlto kodėl didžiulės gamyklos kyla ne tik Lenkijoje, Latvijoje, bet ir Baltarusijoje, o Lietuvoje tokių investicijų pasitaiko retokai? Statybininkų asociacijos viceprezidento nuomone, tai nulemia daugelis dalykų.
Pavyzdžiui, mokesčiai. Sunkmečiu pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas buvo padidintas nuo 18 iki 19, paskui ir iki 21 proc. Tuomet valdžia aiškino, kad tai – laikinas žingsnis. Tačiau tas laikinumas tapo pastovumu.
Tiesa, statybos bendrovėms tapo lengviau, kai buvo įteisinta atvirkštinio PVM mokėjimo tvarka, kai sumoka užsakovas. Nuo tada joms nebereikia rezervuoti milžiniškų sumų atsiskaityti su valstybe, kol bus sulaukta jų iš užsakovų.
Bet verslą stabdo ir apmokestinamas reinvestuojamas pelnas, nors anksčiau jam buvo taikomas 0 proc. pelno mokesčio tarifas.
„Per 2013–2016 metus mūsų įmonė investavo beveik 2 mln. eurų. Jei nebūtų reikėję nuo šios sumos mokėti pelno mokestį, būtume galėję ir didesnes algas mokėti, ir kitaip pasirūpinti darbuotojais“, – aiškino „Montuotojo“ vadovas.
Anot A.Jaro, sumaišties kelia ir auganti minimali mėnesio alga, nors bendrovėje tokią gauna mažiau nei dešimtadalis žmonių. Vis dėlto nuo 2013 iki 2017 metų ji greičiausiai bus išaugusi apie 30 proc. Esant tokiai tendencijai nekvalifikuota darbo jėga pamažu prilyginama specialistams.
Statybos bendrovėms nemažai laiko tenka sugaišti ne tik dirbant objektuose, bet ir bylinėjantis. Dažnai konkursus pralaimėjusios įmonės mina teismų slenksčius iki pat aukščiausios instancijos. A.Jaras įsitikinęs, kad visiems gyvenimą palengvintų užstatas, kurio būtų pareikalauta iš bylinėtis nusprendusios pusės.
„Nori teistis – klok, tarkime, 10 proc. užsakymo vertės depozitą. Laimėsi – atgausi, pralaimėsi – jis bus nuostoliams padengti. Juk jų dėl vėluojančių statybų patiriama labai daug“, – įsitikinęs Lietuvos statybininkų asociacijos vienas vadovų.
Kryptys. A.Jaro vadovaujama bendrovė „Montuotojas“ darbuojasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kitur.
„Maždaug prieš 7 metus užsienio užsakymai duodavo iki 30 proc. pajamų. Tačiau pamatėme, kad dėl to prarandame nemažai objektų pačioje Lietuvoje, todėl nusprendėme dažniau dirbti čia. Juolab kad ir specialistai, padirbėję svetur, kartais nusprendžia ten ir pasilikti. Pernai iš kitų šalių gavome tik apie 8 proc. pajamų. Bet juntame, kad Lietuvoje trūksta erdvės, todėl ir vėl mėginame plėstis svetur“, – apie nelengvą pasirinkimą pasakojo A.Jaras, bendrovėje „Montuotojas“ besidarbuojantis nuo 1972 metų.
