Didžiausiais ištekliais Lietuvoje išsiskiria Kuršių marios. Kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas, ties Juodkrante yra daugmaž 112 tonų gintaro. Iš viso regione galėtų būti apie 230 tonų.
Aplinkos ministerija jau netrukus – birželį – paskelbs konkursą gintarui žvalgyti ir išgauti. Anksčiau kalbėta, kad į kovą ketina stoti bent jau šešios Lietuvos įmonės. Varžytis dėl lietuviško gintaro gavybos galės ir užsienio įmonės.
Nugalėtojas turės parengti Poveikio aplinkai vertinimą. Manoma, kad gintarą išgaunanti žemsiurbė galėtų pradėti dirbti kitų metų pavasarį.
Ištekliai – ne tik Juodkrantėje
Svarstoma, kad galėtų būti nustatyta 30 tonų gintaro išgavimo per metus kvota. Tada Juodkrantėje gintaro pakaktų 5–6 metams. O gavus leidimus jį išgauti ir kituose plotuose Lietuvoje, ištekliai nesibaigtų dešimtmetį.
Be jau išžvalgyto Juodkrantės telkinio, šiaurinėje Kuršių marių dalyje yra dar trys, kuriuose gali būti gintaro sankaupų.
Pasak Neringos mero Dariaus Jasaičio, per metus žemsiurbė galėtų dirbti 5–6 savaites, nes laiką riboja parskrendantys paukščiai, neršiančios žuvys.
Eurų įbyrės ir Neringai
Kaip aiškino J.Satkūnas, išgautas gintaras taps įmonės, investavusios privačias lėšas, nuosavybe. Už kilogramą gintarų, kurių skersmuo – iki 40 milimetrų, gavėjai turės sumokėti 280 eurų mokestį, jei skersmuo – per 40 milimetrų, mokestis sieks 900 eurų. 20 procentų šio mokesčio atiteks Neringos savivaldybei, o likusi suma keliaus į valstybės biudžetą.
Savivaldybės vadovas skaičiuoja, kad gintaras papildytų Neringos biudžetą kone 900 tūkstančių eurų.
Tiesa, J.Satkūnas spėja, kad toks skaičiavimas per kuklus – pajamos galėtų būti didesnės.
Neringai tenkanti dalis, pasak D.Jasaičio, būtų skiriama Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, tiksliau – būsimam gintaro muziejui, kuris turėtų iškilti Juodkrantėje, Gintaro įlankoje.
Šiame muziejuje turistai būtų supažindinami, kaip gintaras išgaunamas, kaip pargabenamas į krantą, kaip rūšiuojamas pagal spalvas, dydį, kokybę, kaip ir kodėl skiriasi jo kainos ir galiausiai – kaip jis apdirbamas.
Nori viską pasilikti sau
„Norėčiau, kad visas pas mus išgaunamas gintaras būtų čia ir paliekamas. Verslas yra verslas, ant jo pykti negalima. Tačiau manau, kad verslas skubiai visą gintarą parduotų Kinijai.
O jei visas gintaras liktų Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, jo lietuviams meistrams užtektų ilgiems metams. Tad parduotume ne žaliavą, o gintaro gaminius. Tai Lietuvai, manau, būtų naudingiausias variantas. Turėtume stiprų turizmo traukos objektą“, – kalbėjo D.Jasaitis.
Lietuvoje gintaro meistrų suskaičiuojama iki 12 tūkstančių. Neringoje dirba apie pusšimtį gintaro meistrų.
Tiesa, J.Satkūnas abejoja, ar toks mero užmojis pagrįstas: „Tai rinkos ekonomikos dalykas. Nežinau, ar įmanoma nurodyti investuotojams, ką daryti su gintaru. Ar galima kam sakyti, kad mariose sugautas žuvis privalu pardavinėti tik Kuršių nerijoje?“
Be to, jis pabrėžė, kad derėtų luktelėti žvalgybos rezultatų, mat jie gali būti ir neigiami.
„Gal pasirodys, kad kiekis mažas ir kokybė prasta, tad investuotojams nebeapsimokės tęsti darbų“, – sakė J.Satkūnas.
Tiesa, Geologijos tarnybos vadovas pabrėžė, kad anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad ties Juodkrante turėtų būti geros kokybės gintaro.
Lietuviškas gintaras pasiekdavo ir JAV, ir Afriką
Pramoninė gintaro gavyba Lietuvoje buvo pradėta antrojoje XIX amžiaus pusėje, kai buvo gilinamas Kuršių marių farvateris.
Kasti gintarą bendrovė „Stantien & Becker“ ten pradėjo 1862 metų pavasarį. Prie dabartinės Gintaro įlankos susikūrė kasėjų gyvenvietė, tuo metu vadinta Žemkasių kolonija, arba Kalifornija.
Kol marių neaptraukdavo ledas, trimis pamainomis dirbdavo 500–600 žmonių. Taip pat veikdavo 19 garais varomų žemsiurbių ir 7 garlaiviai.
1864 metais buvo išgauta vos 17 tonų, bet po 4 metų pasiektas rekordas – 94 tonos gintaro per metus. Iš viso nuo 1862 iki 1890 metų kasmet išgaunamo gintaro vidurkis siekė 75 tonas.
Ties Juodkrante iškastas gintaras buvo gabenamas į Klaipėdą ir Karaliaučių (dabar Kaliningradas) rūšiuoti. Lietuviškas gintaras buvo eksportuojamas į Didžiąją Britaniją, Indiją, JAV, Japoniją, Afrikos šalis.
Paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį gavyba nuolat menko, nes telkinys paprasčiausiai išseko. Nuo 1891 metų čia nustojo darbuotis žemsiurbė, 1899-aisiais bendrovė „Stantien &Becker“ buvo parduota valstybei, o dar po metų gavyba išvis nutraukta.
