Vienas liberalių pažiūrų rusų politologas Vokietijos restorane valgė olandišką silkę. Ši jam taip patiko, kad jis savo „Facebook“ paskyroje parašė, jog rusiška silkė (kaip ir kiti rusiški skanumynai) yra tik apgailėtina originalios olandiškos silkės kopija. Vėliau jam ta silkė „įstrigo gerklėje“ – patriotiškai nusiteikę rusai įsiaudrino tarsi Šiaurės jūra žiemą, rašo straipsnio autorius Nikolai Klimeniouk ir pastebi, kad autorius akivaizdžiai palietė svarbų rusiško virškinamojo trakto nervą: štai kokie tie liberalai, jie nekenčia ir neigia viską, kas rusiška, tegu tai tik silkė.
Rusijoje, tiesą sakant, niekada nevalgoma šiaip sau – paprastai valgoma dėl kokių nors politinių motyvų. Nuolat kokiam nors produktui suteikiama ypatinga simbolinė prasmė. Pavyzdžiui, šiandieną tai yra uždraustas sūris parmezanas. O praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurys, kai Rusijos žmonės pusbadžiavo, tai buvo dešra.
„Dešriniai“ traukiniаi ir „dešriniai“ autobusai veždavo į Maskvą ir tuometinį Leningradą „dešrinius“ turistus iš provincijos, kurie šluodavo iš parduotuvių lentynų tiek pačias dešras, tiek ir kitus įprastus maisto produktus. Ir sovietų vyriausybė galų gale nusprendė visur gyventojams išduoti pažymėjimus, suteikiančius teisę apsipirkti.
Tas, kas negyveno santykinai gerai aprūpintoje metropolijoje, turėjo tenkintis apipuvusiomis bulvėmis, beržų sula ir „makaronų gaminiais“, kuriuos pavirus gaudavai lipnią masę. Tai buvo tikras pasityčiojimas iš itališkų makaronų, apie tai dar pakalbėsime. Tuometinė masinė emigracija į Izraelį ir Vakarus šiandien paniekinamai dar tebevadinama „dešrine“, rašo N.Klimeniouk.
Noras skaniai pavalgyti Rusijoje turi blogą vardą. Kai reikalai ten buvo visai prasti, į pagalbą atėjo Vakarai su šaldytomis „Busho šlaunelėmis“ (taip žmonės vadino vištų šlauneles, kurios pagal Michailo Gorbačiovo ir George`o Busho 1990 m. pasirašytą prekybos sutartį buvo tiekiamos Rusijai. – Red.) ir „labdara“ iš VFR. Rusai jautėsi pažeminti, matydami pilkus bundesvero vilkikus, gabenančius humanitarinę pagalbą – jie žadino nemalonius prisiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą.
Produktų trūkumas sovietmečiu vėlesniuoju laikotarpiu tikrai nebuvo tragiškas atsitiktinumas – greičiau tai buvo sovietų įpročio naudoti maisto produktus kaip dominavimo demonstarvimo instrumentą logiška pasekmė, teigia autorius. Praėjus vos keleriems metams po Spalio perversmo bolševikai agrarinėje Rusijos imperijoje savo eksproprijacijomis, kariniu komunizmu ir kolektyvizacija sugriovė žemės ūkį, kad iš reakcingo valstiečio padarytų pažangų darbininką. Nors, nepaisant visų pastangų, tai ne visai pavyko, ir Stalinas 1932–1933 metais inicijavo badą, kuris nusinešė apie aštuonis milijonus gyvybių, visų pirma, kaimuose.
NKVD daliniai atimdavo iš badaujančių, kurie nenorėjo palikti gyvenamųjų vietų, visas maisto atsargas ir sėklą, o kas iš kolchozo lauko drįsdavo pakelti bent „tris varputes“, būdavo sušaudomas. Tų dienų prisiminimai dar gyvi nukentėjusiuose rajonuose – ne tik Ukrainoje, kuri nukentėjo labiausiai, bet ir Rusijos Federacijoje. Močiutės ir seneliai mokė anūkus neišmesti maisto ir nieko nepalikti lėkštėje.
Tais laikais atsirado tai, kas dabar klaidingai laikoma rusiška virtuve. Iš tikrųjų tai yra gastronomijos įpročiai, įsigalėję sovietiniuose miestuose, keleto skirtingų vietinių tautų patiekalų mišinys – nuo Krymo totorių šašlyko ir rusiškų koldūnų iki ukrainietiškų barščių – standartinio valgyklų asortimento ir specifinių sovietinės maisto pramonės, kopijavusios Vakarus, produktų.
Jiems priskirtini ir minėti makaronai iš minkštų kviečių miltų, kurie bulvių košės pavidalu buvo patiekiami kaip maltinių ar guliašo garnyras ir kurių net ir geriausių norų vedamas negalėjai išvirti taip, kad jie išlaikytų savo formą ir išliktų tamprūs. Šios kulinarinės baisybės atsisakymas, tur būt, yra svarbiausia šio amžiaus pirmojo dešimtmečio gerovės pasekmė.
Sovietų Sąjunga visą laiką savo piliečius laikė pusiau alkanus. Jei kiekybės pakako, tai nebuvo iš ko rinktis. Tačiau beribė produktų gausa buvo matoma filmuose, kulinarijos knygose ir nomenklatūrai skirtuose „skirstytuvuose“, net jeigu jie iš tikrųjų ir būdavo kuklesni nei piešė propaganda. Alkanas yra pasirengęs bet kam, pusiau alkanas, priešingai, yra pažemintas ir nuolankus.
Ši tendencija visą laiką labai aiškiai matoma Rusijos kalėjimuose ir kariuomenėje. Kareivių valgykloje, kurioje apsilankė autorius 1987 metais atvykęs pas draugą, ant sienos – tikriausiai tam, kad tas pažeminimas būtų visapusis – buvo pakabinti du plakatai: „Duona brangi, daug neimk“ ir „Valgyk svogūną, morką ir krieną, būsi kaip Sophia Loren“. Žmonių protestai „perestroikos“ laikais susiję ir su tokiais posakiais, tuščiomis parduotuvėmis ir gresiančiu badu.
1990 metais, kada Maskvoje buvo atidarytas pirmasis „McDonald’s“ restoranas, mėsainis tapo išsivadavimo simboliu. Priešais Niujorko, Paryžiaus ir kitų pasaulio sostinių vaizdais papuoštą greito maisto šventovę išsirikiuodavo kilometrinės eilės. Tikriausiai tai buvo tie patys žmonės, kurie 1991 metų rugpjūtį išėjo į gatves, kad apgintų nuo pučistų demokratiją.
Po dešimties metų Rusijos žmonės pirmą kartą savo istorijoje gavo pilnas parduotuves, pakankamai pinigų ir neįprastai daug laisvės. Tada tai buvo ne tokia šalis kaip dabar: dar turinti smalsų protą ir atvira pasauliui. Kasdien piliečiai pirkdavo šią laisvę prekybos centruose, kavinėse ir restoranuose itališkų makaronų ir Parmos kumpio, vynuoginių „Cherry“ veislės pomidorų, sėjamosios gražgarstės ir normandiško Kamambero sūrio pavidalu.
Tai buvo dešimtmetis, kada Viduržemio jūros šalių maistas ir sušis triumfuodamas atėjo į Rusijos kasdienybę. Anksčiau ar vėliau kiekviename užkampyje jau galėjai paragauti picos, o sušio galėjai rasti beveik kiekviename valgiaraštyje greta keptų bulvių ir garsiųjų Cezario salotų, kurios per šimtą metų spėjo tapti amerikietiškos virtuvės klasika.
Inteligentai vienas po kito tapdavo virėjais ir kulinarijos knygų autoriais, restoranininkai tapdavo įžymybėmis, o įžymybės – restoranų savininkais. Pasivaikščiojimas po Maskvą priminė kelionę aplink pasaulį. Visuomenės gyvenime buvo vis daugiau maisto ir vis mažiau laisvės.
Buvo kalbama: ją iškeitė į gerovę. Vienas žurnalistas, tuo metu laikomas gana pažangiu, rašė nelabai ilgai leistame žurnale: „Mes neturime užmiršti, kad visi mūsų mėgstami restoranai atsirado V.Putino laikais. Iš esmės, už tai mes turime būti dėkingi jam“.
O paskui viskas baigėsi. Iš pradžių tai dar skambėjo linksmai. Valstybinė televizija tyčiojosi iš masinių protestų dalyvių, reiškiančių nepasitenkinimą dėl 2011 metų rinkimų rezultatų klastojimo, kad jie buvo maitinami keksais iš Amerikos ambasados. Šie keksai tapo sparnuotu žodžiu, kai kuriems – propagandos absurdiškumo simboliu, daugeliui – liberalų, valgančių iš amerikiečių rankų, ardomosios veiklos įsikūnijimu.
Paskui prasidėjo Ukrainos įvykiai, kur daugumos rusų nuomone, Amerikai padedant į valdžią atėjo fašistinė chunta. Ir visai netikėtai ukrainietiški restoranai Rusijoje tapo „slaviškos virtuvės“ restoranais, o Kijevo kotletas – „apvoliota džiūvėsėliuose vištos kojele“. Lygiai taip pat Stalino laikais prancūziški batonai buvo „perkrikštyti“ į „miesto batonus“.
Kada Ukrainos įvykiai pasidarė labai rimti, o Vakarai nubaudė Rusiją sankcijomis už Krymo aneksavimą ir jos kariuomenės veiksmus Donbase, V.Putinas paskelbė atsakomąsias sankcijas ir uždraudė europietiškų ir amerikietiškų produktų importą.
Rusijos vartotojui tai smogė kur kas skaudžiau nei Vakarų ūkininkams. Pavyzdžiui, staiga beveik pradingo sūris, kadangi netgi patys paprasčiausi rusiški sūriai su rusiškais pavadinimais buvo importuojami iš Lietuvos ir Lenkijos. Iš reiškiančių nepasitenkinimą žmonių buvo tyčiojamasi kaip iš apsirijėlių, kuriems parmezanas svarbesnis už pasididžiavimą savo tėvyne.
Dabar išdidi šalis susigyvena su šia naująja realybe. Nostalgiją parmezanui jaučiantys apsiperka Europoje ir individualiai prekiauja „draudžiamu vaisiumi“. Muitinė ir vartotojų teises ginančios tarnybos traiško buldozeriais šimtus tonų nelegaliai įsivežtų obuolių, pomidorų, kriaušių, pievagrybių ar sūrio.
Vieno kaimo valdžia tą patį padarė su trimis vengriškomis žąsimis, kurias budrūs piliečiai aptiko kaimo krautuvėlėje. Patriotiškai nusiteikę restoranų savininkai olimpiniame Sočyje per stačiatikių Didžiąją savaitę suvertė į karstą ir iškilmingai palaidojo 200 kg Cezario salotų – kaip grįžimo prie rusiškų vertybių gestą. Procesija su katafalku ir orkestru ėjo per visą miestą.
Tą pačią dieną Maskvos vyriausybės prekybos ministras geležiniu protokoliniu balsu pareiškė, kad išguis visas palapines su šaurma (turk. „çevirme“ – toks vyniotinis su mėsa. – Red.) iš miesto: „Toks formatas nėra numatytas gatvės prekybos plėtros plane.“
Paskutinis Rusijos naujadaras „razriešonka“ (iš rus. „razriešytj“ – leisti, nedrausti. – Red.), kitaip tariant, leidžiami maisto produktai, puošia atvykimo salę Maskvos Šeremetjevo oro uoste. Gardėsių parduotuvė masina šūkiu: „Sveiki atvykę – pas mus rasite „razriešonkos“. Laisva valia baigiasi pasų kontrolės poste, už jo – tik neuždraustas maistas.
Ir nėra jokios ironijos teigiant, kad globa užsiimanti Rusijos valstybė su savo nedidele, viską lemiančia valdančiąja klika, apsaugininkų klase, cenzūra ir totaliu suvalstybinimu iš esmės labiau panaši į idealią Platono valstybę, negu rusiška silkė į savo olandišką sesę. Jeigu valstybė nustato, ką galima valgyti, o ko ne, ji pačiu greičiausiu būdu atima iš piliečių orumą, paversdama juos nebyliais. O jeigu šie paklusnūs, tai koks skirtumas, ką jie valgo, – jie visada valgo iš rankų.
Parengė Leonas Grybauskas
