Vos kirtus Latvijos sieną, mašiną užpildo saldus kvapas, kurį skleidžia pakelėse žydintys rapsai ir vaismedžiai. Pirmasis miestelis, pasitaikantis kelyje, – Saldus – dar kvapnesnis ir taip pavadintas neatsitiktinai.
Smaližius iš Latvijos, Lietuvos ir kitų valstybių čia vilioja du saldainių fabrikai, dvi ledų gamyklos ir daugybė bitininkų. Net sunku patikėti, kad nedideliame miestelyje gali tilpti tiek saldumo.
Nė vienos naujovės
Dažniausiai svečių iš viso pasaulio sulaukia miestelyje įsikūrusi saldainių „Karvutės“ gamykla, kurioje šie skanėstai gaminami nuo 1960 m.
Tuomet saldainiai būdavo verdami dideliame puode virš ugnies.
„Karvutės“ ne vienam primena vaikystę. Tačiau gali būti, kad tai ne tik nostalgiški jausmai, mat per 60 metų gamykloje iš tiesų niekas nepasikeitė. Neišvaizdžiame pastate, seniai nemačiusiame remonto, – jokių modernizavimo projektų, kuriuos taip mėgsta mūsų įmonės.
Trijuose dideliuose katiluose lygiai valandą šimto laipsnių temperatūroje verda sviestas, cukrus ir pienas. Paskui pasigirsta skambutis ir prie katilo pripuola moterys. Karšta masė supilama į neaukštas dėžes, kuriose vėsta ir kietėja.
Saldainius lipdo rankomis
Modernūs įrenginiai nenaudojami net saldainius pakuojant – moterys iš milžiniško gličios masės gabalo mikliai formuoja plonesnius vamzdelius, kurie dar greičiau supjaustyti virsta saldainiais.
Prie kiekvienos tokios pjaustytojos sėdi dar po tris merginas – jos čiumpa lipnius karamelės gabalėlius ir vynioja juos į popierėlius taip greitai, kad net sunku pamatyti, ką tiksliai jos daro. Tik kapsi į jų skraitus jau supakuotos „Karvutės“.
Vos prisiartinus prie stalo, prie kurio dirba moterys, viena jų ant stalo papila saldainių masės, o kita į rankas įbruka popierėlius. „Kiek patys pasidarysite, tiek namo ir parsinešite“, – juokiasi.
Pasiūlymas viliojantis – žiūrint į dirbančias moteris, atrodo, kad tai juokų darbas. Tačiau kai pačiam reikia suvynioti saldainį, supranti, kad ne taip viskas ir paprasta.
Masė limpa prie rankų, popierėlis slysta, apie lygų jo kraštelių užlankstymą negali būti nė kalbos. Darbuotojos noriai padeda, tačiau panašu, kad ir jos nesitiki, jog prašalaičiams gali pavykti padaryti tobulą „Karvutę“.
Galioja amžinybę
Viena fabriko darbuotoja per dieną pagamina 60–100 kilogramų „Karvučių“. „Darbas tikrai nelengvas, bet mūsų moterys patyrusios, dirba po 15–25 metus“, – sakė „Karvučių“ fabriko vadovė Liga Grisle.
„Vyriausia“ darbuotoja „Karvutes“ gamina jau 40 metų. Daug laiko pliurpti ji neturi. Paklausta, ar nenusibodo šitiek metų dirbti tokį monotonišką darbą, ji greit sumurma: „Jei nepatiktų, tikrai čia nedirbčiau“ ir vėl kimba į darbą.
L.Grisle didžiuojasi, kad jų gaminami saldainiai – visiškai natūralūs. Ji rodo didžiulį šaldytuvą su pienu. Jį kas rytą į gamyklą pristato vietiniai ūkininkai.
„Karvučių“ galiojimo laikas – 180 dienų, tačiau fabriko vadovė teigė, kad iš tiesų jas galima valgyti amžinai: „Mūsų saldainiai niekada nepasensta, nes yra natūralūs. Jie gali tik sukietėti, nes sudėtyje yra labai daug cukraus.“
Į saldainių fabriką turistai traukia ne tik akių paganyti, bet ir apsipirkti, nes čia galima rasti įvairiausių skonių „Karvučių“, kurių parduotuvėse paprastai nėra – su mėtomis, spanguolėmis, romu, įvairiais vaisiais, riešutais, cikorija....
„Specialiai Suomijos klientams darome saldainius su lakrica – saldymedžio ekstraktu, o žmonėms, kurie serga celiakija, gaminame „Karvutes“ be glitimo“, – sakė L.Grisle.
Vis dėlto populiariausios – tradicinės ir visiems geriausiai pažįstamos, L.Grisles vadinamos klasikinėmis, „Karvutės“.
Buvo visko
1960 m., kai atsidarė šis „Karvučių“ cechas, Latvijoje buvo nemažai įmonių, gaminančių šiuos saldainius, tačiau dabar jų liko vos kelios.
„Buvo visko. Turėjome labai nelengvą periodą 1990 m., kai teko pajusti Rusijos krizę. Tuomet net nežinojome, ar pavyks išgyventi“, – pasakojo fabriko vadovė.
Bet sunkumai ilgai nesitęsė. Pasirašius sutartį su Rusijos turgumi, per mėnesį gamykla turėdavo vien šios šalies rinkai pagaminti po 80–120 tonų saldainių.
„Tuomet nereikėjo mąstyti nei apie naujus klientus, nei naujus skonius ar pakuotes“, – „Karvučių“ aukso amžių atsiminė L.Grisle.
Šiandien „Karvutės“ iš Latvijos miestelio fabriko keliauja į Lietuvą, Estiją, Vokietiją, Airiją, Angliją, Rusiją, Suomiją ir kitas šalis. „Eksportuojame maždaug pusę saldainių, kuriuos pagaminame“, – sakė L.Grisle.
Eksportui skirtiems saldainiams dažnai sukuriami specialūs įpakavimai su pavadinimais vietos kalbomis.
Saldaus fabrikėlyje gaminamos ne tik „Karvutės“, nors jos sudaro didžiąją dalį produkcijos. Lygiai taip pat rankomis kepamos bandelės, verdamas irisas, cukruje maudomas marmeladas, kepami tortai bei pyragaičiai.
Paklausta, kur yra saldžiųjų „Karvučių“ sėkmės paslaptis, L.Grisle nusišypso ir pateikia tradicinį, tačiau šįkart tikrai įtikinantį atsakymą: “Daug meilės. Labai daug meilės įdedame gamindami kiekvieną saldainį.“
