Riežupės ola, esanti 8 km nuo Latvijos miesto Kulygos ir apie 90 km nuo Lietuvos sienos, iškasta 1880 m. Nuo tada ji savo savininkams dosni – anksčiau smiltainiu, dabar – turistų dėmesiu.
Nuo Kuldygos iki Riežupės olų žmonės dažniausiai mina dviračiais. Atvykę prie urvų nustemba, pamatę striukėmis bei šiltais batais apsirėdžiusius darbuotojus.
„Še, lendam!“ – lietuviškai sušunka gidė Agita Vazdike. Ji nieko neaiškina, tik šypsodamasi į rankas įbruka žvakę ir atveria medines duris į urvus.
Iškasta rankomis
Riežupės ola – daugiau nei 2 km ilgio smėlio urvų labirintas. Siauras, tamsus ir šaltas. Neįtikėtina, bet visas jis išraustas rankomis.
1880 m. ūkininkas, kuriam priklausė žemė netoliese, pastebėjo, kad joje yra smiltainio. Tuo susidomėjo dvarininkas, turėjęs stiklo fabriką ir prasidėjo smėlio kasybos Riežupės slėnyje.
Iš rieškučiomis kasamo smėlio smiltainis buvo vežamas į aplinkines vietoves, laivu plukdomas į Venstspilį, geležinkeliu gabenamas į Rygą, kitus Latvijos ir kitų šalių stiklo fabrikus.
Sovietų Sąjungai okupavus Latviją, stiklio fabrikai buvo nacionalizuoti, o urvai – pamiršti. Atgavus nepriklausomybę, Riežupės olos vėl atgimė, šįkart – turistams. Šiuo metu turistams prieinama pusė kilometrų olų labirinto, kurie juo noriai slampinėja.
Gėlės urve nevysta
Vos įlindus giliau į urvą, pasidaro aišku, kodėl gidė su striuke: pirmiausia nepakeliamą karštį pakeičia maloni vėsa, bet vėliau oda ima ristis pagaugai. Šaltoka.
„Visus metus olose laikosi 8 laipsnių temperatūra. Labai gerai, šaltuoju sezonu gali sušilti, vasara – atvėsti“, – džiugiai čiauška A.Vazdike. Ir vis primena – saugokite galvas.
Žinoma, susitrenkti jų nėra kur – olos nesutvirtintos, jų sienos – birus smėlis. Tačiau perbraukti jį nuo karščio drėgnais plaukais – menkas malonumas.
Pasiekus 8 metrų gylį, patenkame į ankštą salę. Jos viduryje – tarsi altorius supiltas iš smėlio, o jame – gėlių puokštės.
„Tai meilės salė, – ima pasakoti gidė, – jaunavedžių čia paliktos gėlės nevysta mėnesių mėnesius“. Argi ne stebuklas?
„Ne visai“, – pripažįsta A.Vazdike.
Visas stebuklas – urvo šaltis. 8 laipsniai šilumos yra puiki temperatūra gėlėms, o drėgnas smėlis, į kurį puokštės įkištos, aprūpina augalus vandeniu. Taip ir žydi, nevysta jaunavedžių paliktos gėlės.
Stebuklingos galios
Vienoje salėje Agita visus išgąsdina, liepdama užpūsti žvakes. Akimirksniu urve pasidaro tamsu, o žmonių siauroje patalpoje – gausybė. Pasidaro dar baisiau, kai gidė sušunka: „O dabar visi ieškokite smėlyje akmenukų!“
Pasigirsta kaktų kaukšėjimas, kai visi susgrūdę nerangiai puola ant žemės ir šaltame smėlyje ima iškoti akmenukų. Rasti juos – geras ženklas.
Po kelių minučių vėl leidžiama užsidegti žvakes, o Agita ima tyrinėti visų saujas. „Molis. Vaškas. Smėlis. O, akmenukas!“, – lietuviškai šūkčioja ji, tikrindama kiekvieno delną.
Kalbama, kad smėlis Riežupės urvuose turi stebuklingų ir gydomųjų galių.
Jį žmonės naudoja kaip gydomąją priemonę, skaudančioms vietoms šildyti, nes smėlio sudėtyje yra jūros druskos.
Gidė pasakoja, kad urvai skleidžia ir keistą, ko gero net antgamtišką energiją. Galbūt dėl šių kalbų, įžengus į vieną salę iš tiesų apima keistas, nelabai malonus jausmas.
„Tai tikėjimo salė. Čia susikerta urvų geopatogeninės zonos, tokiose vietose gali sutrikti žmonių fizinė ir psichinė sveikata“, – ima gąsdinti gidė. Tiesa, tik trumpam – netrukus siauru urvų labirintu jau skuodžiame į vilties salę, kurioje – viskas gerai.
„Aš antgamtinėmis galiomis netikiu, bet tikrai jaučiu urvuose kažkokią energiją. Ir žmonės čia dažnai atvyksta tiesiog pabūti, pasivaikščioti po urvus“, – pasakoja Agita. Dažniausiai čia atvyksta latviai ir lietuviai.
Išvaikščiojus visą labirintą, rasti išėjimą tenka patiems. Gidė įduoda į rankas žibintuvėlį ir tyliai seka paskui – tvarkykitės patys. Šįkart nuojauta neapgauna ir daugelis pasuka teisingu keliu, tačiau apsirikus ir prašovus pirmame posukyje į dienos šviesą ir kaitrą grįžti gali būti sudėtinga.
Žiemą karaliauja šikšnosparniai
Išeinant iš urvų akis užkliūna už viršuje kabančio šikšnosparnio. Prireikia kelių akimirkų, kad tikrai suprastum, kas tas mažas juodulys.
„Yra dar kelių užsilikėlių“, – sako gidė. Pasirodo, urvais turistai turi dalintis su šikšnosparniais.
Būtent dėl to atšalus Riežupės smėlio labirinto duris uždaromos – čia žiemoti apsistoja net 8 rūšis šikšnosparnių, kuriems tamsūs ir vėsūs urvai – tikras malonumas.
Geriau įsižiūrėjus, sienose galima pamatyti daugybę keistų raižinių. Tai – šikšnosparnių kojelių, kuriomis jie nelengvai tvirtinasi prie urvo smėlio klodų, žymės.
Šikšnosparnių valioje ir tai, kada pavasarį olos atveriamos žmonėms. „Kada visi šiknošparniai išsimiega ir išskrenda, tada pradedame įleidinėti žmones“, – paaiškina Agita.
