Keistas vizitas
Pasukim laiką dešimtmečiu atgal.
Tuomet, 2005-ųjų vasarą, kinų naftos gigantės „Sinopec“ prezidentas atskrido į Maskvą susitikti su „Rosneft“ vadovu Sergėjumi Bogdančikovu.
Vizitą organizavo bendrovė „Mercuria Energy“, – viena iš stambiausių naftos tiekėjų penketuko.
Svarbi ir kita detalė: kinų bendrovės prezidentas į Irkutską atskrido nuosavu – vieno iš „Mercuria“ įkūrėjo Slawomiro Smolokowskio lėktuvu. Tad skrydžiui į Rusijos sostinę pakilo iš minėto miesto, o Maskvos oro uoste jį pasitiko taip pat „Mercuria“ darbuotojai.
Derybos truko dvi dienas ir galų gale „Rosneft“ pirmąkart sutiko leisti kinų bendrovei išgauti naftą Rusijoje.
Visa bėda, kad 2009 metais kinų bendrovės prezidentas buvo nuteistas mirties bausme už 29 mln. dolerių kyšio paėmimą. Tačiau „Sinopec“ ir „Mercuria“ atstovų susitikimai nenutrūko.
2015 metais „Mercuria Energy“ užėmė 7 vietą rusiškos naftos pirkėjų sąraše. Bendrovė iš Rusijos išvežė 7,8 mln. tonų žaliavų už 3 mlrd. dolerių.
„Ką mes žinome apie „Mercuria“? Labai nedaug. Bendrovę gaubia paslaptys, o jos vaidmuo organizuojant minėtas derybas – tik viena iš jų“, – rašė „Forbes“.
Muzikantai iš Ukrainos
„Mercuria“ įkūrėjai – Lenkijos piliečiai Grzegorzas Jankilewichius ir Slawomiras Smokolowkis.
Jiedu nėra verslo naujokai, bet į lenkiškai leidžiamo „Forbes“ sąrašą pateko tik 2015 metais. Ir iš karto užėmė 6 bei 7 vietas, kiekvienas turėdamas beveik po milijardą JAV dolerių. Šiųmečiame sąraše jie nusirito į 34-35 vietas ir turi po 222 mln. dolerių.
Abu įkūrėjai gimė 1954 metais Ukrainoje, abiejų išsilavinimas - muzikinis.
Nuo 1975 iki 1985 metų jie gyveno Rusijoje ir muzikavo: dalyvavo koncertuose, festivaliuose, pasirodydavo klubuose, restoranuose. Tada juos vadino Grigorijumi ir Večeslavu.
„Slava dirbo kartu su dainininke Sofija Rotaru“, – pasakojo vienas iš jų pažįstamų, talkinęs Grigorijui, kai šis dirbo „Inturisto“ sistemoje.
1990 metų pradžioje jie prekiavo plataus vartojimo prekėmis, gabendavo iš užsienio mikrobangų krosneles, šaldytuvus, televizorius, džinsus, pėdkelnes, kojines.
Pagrindinės prekybos rinkos buvo Sibiro, Uralo ir Rusijos šiaurės regionai.
Atsitiktinumas verslininkus nuvedė į Tiumenę, kur vienas valdininkas juos supažindino su naftos pramonininkais.
Visoje šalyje buvo kilę problemų su grynaisiais pinigais, už prekes naftininkai atsiskaitydavo nafta, kurią lenkų verslininkai vėliau parduodavo Europoje.
Produktus ir techniką jie, kaip ir dauguma tuo metu, gabendavo iš Lenkijos.
Ten jie susipažino su lenkaitėmis, įsimylėjo, ir nusprendė persikelti į šią šalį. Jiedu sukūrė šeimas, susilaukė vaikų. Lenkijos pilietybę ir vienas, ir kitas gavo 1993 metais, ir taip tapo Grzegorzu ir Slawomiru.
Tada verslininkais tapę muzikantai Kipre užregistravo įmonę „J&S“, kuri organizavo rusiškos naftos tiekimą Lenkijai.
Vėliau jų parteriais tapo ukrainiečiai Vadimas Lineckis bei Pavelas Poidlas.
1997 metais „J&S“ teko 70 proc. lenkiškos naftos importo, o 2000 metų pradžioje, šis skaičius padidėjo iki 90 procentų.
Kodėl verslas plėtėsi?
„Dingus užsienio prekybos susivienijimams, ryšiai tarp naftos gamintojų ir vartotojų susijaukė“, – aiškino buvęs „J&S“ darbuotojas.
Bendrovė tapo jungiančia grandimi - ji teikė registravo sandorius bei ieškojo finansų.
Šiedu Lenkijos piliečiai buvo apibūdinami kaip talentingi vadybininkai. Teigiama, kad bendrovės sėkmę nulėmė jų sukurta finansinė schema.
Įmonė susitarė su Europos bankais dėl savo prekybinių operacijų finansavimo, kadangi, atsivėrus Rusijai, visi bankai norėjo patekti į jos rinką.
Iš lenkų bendrovė „J&S“ sulaukė pasitikėjimo, nes siūlė patrauklią naftos kainą ir faktiškai ją kontroliavo.
Manoma, kad bendrovės sėkmei įtakos turėjo tvirti ryšiai su „Rosneft“, esą, be to rusiškos naftos srautas imtų trūkinėti.
Ryšiais su „Transneft“ rūpinosi pats V.Lineckis.
Jis yra pasakęs, kad kurį laiką buvo atsakingas už tiekimus, logistiką ir vadybos riziką.
„Transneft“ vadovai buvo įsitikinę, kad „J&S“ per kelias dienas gali išspręsti bet kokį klausimą, o to bendradarbiavimui užteko. Pavyzdžiui, jeigu kokia nors bendrovė per pažadėtą laiką nepristatydavo reikiamo naftos kiekio, „J&S“ tuoj pat trūkstamą kiekį rasdavo kitoje vietoje.
„J&S“ veikla buvo nepatenkinti ne tik konkurentai Rusijoje.
2003 metais bendrovės apyvarta buvo 23 mln. tonų arba 5 mlrd. dolerių. Ir jų sėkmė pradėjo erzinti tam tikrus žmones Lenkijos valdžios sluoksniuose. 2000-ųjų pradžioje speciali Lenkijos parlamento komisija, kuri domėjosi „Lukoil“ bandymais nupirkti naftos perdirbimo gamyklas Gdanske, susidomėjo „J&S“ veikla.
Bendrovė buvo apkaltinta monopoline veikla naftos importo rinkoje ir korupcija bei tuo, kad ji neva bendradarbiauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Parengė Kristina Rancaitė
