Antai pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje veikiantys bankai ir jų filialai susikrovė 61 mln. eurų pelno – 4,3 mln., arba 7,5 proc., daugiau negu prieš metus. Svarbiausia, kad palyginamuoju laikotarpiu daugiau nei dešimtadaliu išaugo ir grynosios palūkanų pajamos – iki 97,2 mln. eurų.
Iš paslaugų ir komisinių mokesčių bankai susišlavė 40,7 mln. eurų (4,4 proc. daugiau nei prieš metus), o administracinės išlaidos sumažėjo 7,5 proc. – iki 72 mln. eurų.
Vis dėlto bankų atstovai džiaugtis neskuba. Pirma pasitaikiusia proga jie aiškina, kokios žalos patirtų, jeigu Seimas palaimintų Lietuvos banko parengtą planą, pagal kurį daugelis kasdienių paslaugų klientams kainuotų stabiliai – pavyzdžiui, 1,5 euro per mėnesį.
Tačiau politinis sutarimas dėl to, regis, gali būti surastas, todėl apsidrausdami bankai jau pradėjo didinti įkainius. Šią savaitę tai padarė rinkoje pagal turtą ir paskolas pirmaujantis SEB: jo klientams kone dvigubai daugiau reikia mokėti už grynųjų pinigų įnešimą į sąskaitą, valiutos keitimą, pabrango išgryninimas kitų bankų bankomatuose.
O kiti rinkos dalyviai įkainius ketina persvarstyti nebent baigiantis vasarai. Aišku viena – jie tikrai nesumažės. Nesumenks net operacijų internetu tarifai, nors bankininkai teigia branginantys operacijas grynaisiais pinigais, kad daugiau žmonių jų atliktų virtualioje erdvėje.
Vadinasi, galima neabejoti, kad jau prasidėjęs klientų nutekėjimas pas alternatyvius paslaugų teikėjus – elektroninių pinigų ir panašias įstaigas – tęsis ir toliau.
Ką darys tradiciniai bankai? Vieną pavyzdį jau matome – „Danske Bank“ paprasčiausiai pardavė savo mažmeninės bankininkystės vartotojus „Swedbank“ ir nusprendė dirbti tik su verslu bei išskirtiniais klientais.
Anot Lietuvos bankų asociacijos prezidento S.Kropo, gali būti, kad atsiras ir daugiau tokių sandorių, nors kol kas apie juos rinkoje garsiai nekalbama.
Bankų susiskirstymas į segmentus – dar naujovė Lietuvoje, tačiau tai neišvengiama. Laikai, kai kiekvienas jų turėdavo po skyrių kiekviename rajono centre, tikrai nebegrįš.
Grynaisiais pinigais įpratusiems naudotis vyresnio amžiaus žmonėms teks arba pramokti interneto abėcėlės (tai sunkiai tikėtina), arba juos susišluos „Perlo“ terminalai ir kiti finansinių paslaugų teikėjai.
Vis dėlto bene svarbiausia – ar mutuojanti bankininkystės sistema išliks Lietuvoje patikima? Kol kas ženklų, kad ji gali susvyruoti, lyg ir neregėti.
Neseniai atlikti bankų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis skaičiavimai parodė, kad jie gali atlaikyti net ir netrumpą sukrėtimą. Pavyzdžiui, jei smuktų eksportas, vartojimas, o Lietuvos bendrasis vidaus produktas bent porą metų sumažėtų net 5 proc., bankai nežlugtų.
Tiesa, užsiminta, kad vienam jų pritrūktų kapitalo – apie 600 tūkst. eurų. Bankas, kurio pavadinimas neatskleistas, yra lietuviškas. Panašų įspėjimą rinkoje dar išlikusiems mūsiškio kapitalo žaidėjams vakar darsyk pasiuntė centrinis bankas.
Kas tai – draugiškas įspėjimas ar tiesiog bandymas apsidrausti nuo galimų bankų griūčių? Versijų gali būti įvairių.
Tiesa, centrinio banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas bakstelėjo ir skandinavams. Pasak jo, Švedijoje nuolat brangstant nekilnojamajam turtui tai gali paveikti kreditavimo apimtį Lietuvoje, nes šios šalies bankai gali pradėti atitraukinėti pinigus iš mūsų rinkos.
„Swedbank“ vadovė D.Grigienė netruko atsikirsti, kad net jei Švedijoje nutiktų kas nors neįprasto, ypatingo poveikio čia niekas nepajustų, nes Lietuvoje veikiantis bankas finansuojamas vietos rinkos.
Bet bankininkė pripažino, kad jeigu palūkanos dar labiau nukristų, iššūkiai lauktų visos sistemos ir visų rinkos dalyvių.
Kita vertus, ar patys bankininkai tinkamai įdarbina dabar itin pigius pinigus, kad jie duotų kuo daugiau grąžos? Kreditavimo apimtis auga, bet tikrai ne tokiu greičiu, kaip bankininkų pelnas: pirmąjį pusmetį klientams suteiktų paskolų portfelio vertė pakilo tik 3,7 proc. – iki 17 mlrd. eurų.
Centrinis bankas džiūgauja, kad jo prižiūrimų rinkos dalyvių kapitalo pakankamumo rodikliai puikūs, blogų paskolų tėra 5–6 proc., o būstų kreditų – iš viso vos 2–3 proc.
Be jokios abejonės, komerciniai bankai tapo daug atsargesni, nei buvo, tarkime, prieš dešimtmetį. Tik ar tų saugiklių nėra pernelyg daug? Ar tai netrukdo patiems bankams lanksčiau taikytis prie rinkos poreikių?
Klientų riziką jie išmoko vertinti itin akylai, tačiau tai irgi gali tapti kliūtimi. Antai klientai, kuriems bankai atsuko nugarą, vis drąsiau naudojasi tarpusavio paskolų platformomis, kurių mūsų šalyje vis daugėja. Vadinamieji startuoliai ieško sutelktinio finansavimo sprendimų.
Visa tai neabejotinai mažina tradicinių vertybių besilaikantiems bankams tenkančią finansų rinkos dalį. Ši tendencija turėtų išlikti ir toliau. O dėl to laimės vartotojai.
