Beveik 46 mln. žmonių visame pasaulyje šiandien gyvena vergijoje. Tokius duomenis 2016 metų gegužės pabaigoje paskelbė žmogaus teisių organizacija „Walk Free Foundation“. Daugiausia vergų yra Indijoje ir Šiaurės Korėjoje. Bet tai niekaip nesusiję su 1 procentu Šiaurės Korėjos gyventojų , kurie gyvena prabangoje korėjietiška maniera. Pirmiausia kalbame apie žmones, gyvenančius šios šalies sostinėje Pchenjane – aukšto rango pareigūnų vaikus, kuriems nėra svetimi Vakarų „gražaus gyvenimo“ atributai: lankymasis geruose restoranuose, plastikos chirurgų paslaugos ir madingi drabužiai, kuriais Šiaurės korėjiečiai pirmiausia gali „sušvytėti“ treniruoklių salėje.
Perėjimas prie rinkos ekonomikos, kurio Šiaurės Korėjos valdžia stengiasi neafišuoti, prasidėjo prieš 10–15 metų ir įgijo pagreitį Kim Čong Ino (Kim Chŏng Ŭn) laikais. Didžiausią naudą iš to gavo šalies vadovo artimiausios aplinkos žmonės. Kim Čong Inas ėmėsi Pchenjano aplinkotvarkos ir statybų: turtinguose rajonuose išdygo dangoraižiai, įsikūrė kūno rengybos klubai, atsidarė brangūs restoranai. Vietiniams turtuoliams visa tai tapo atskiru pasauliu.
Prabanga už bambukinių užuolaidų
2016 metų pavasarį Pietų Korėjos leidinys „The Chosun Ilbo“ pranešė, kad KLDR valdžia pakvietė savo piliečius pasirengti badui „sunkiame revoliucijos kelyje“. Bet visa tai neliečia turtingųjų tūkstantmečio vaikų ir jų tėvų. Pchenjane turtuoliams yra savi restoranai, sušio barai ir kavinės, kur galima užsisakyti 50 dolerių kainuojantį jautienos kepsnį (tiek vidutinis statistinis šalies gyventojas uždirba per pusę metų) ir užgerti jį vienu iš dešimties vietinių vynų.
Tiems, kam labiau patinka nacionaliniai valgiai, bus atneštas bibimbapas – tradicinis korėjiečių patiekalas iš ryžių su daržovėmis, virtu kiaušiniu ir mėsa. Bibimbapo porcija atsieis maždaug 7 dolerius – brangiau už analogišką porciją Seule. Turtingiems korėjiečiams nesvetimas ir įprotis ramiai išgerti puodelį kavos. Gėrimų kainos Pchenjano kavinėse svyruoja nuo 4 iki 8 dolerių. Dažnai Šiaurės Korėjos sostinės restoranuose svečiai valgo už bambukinių užuolaidų. Jos reikalingos tam, kad į restoraną užsukęs užsienietis nepamatytų, kas yra vietinių turtuolių lėkštėse.
Maisto produktų stokos turtuoliai Pchenjane irgi nejaučia: svarbiausia žinoti, kur jų galima gauti ir turėti su savimi valiutos. Juk dviejų aukštų universalinėje parduotuvėje „Potongan Riugen“ tik ją ir priima. Čia galima rasti Kobės jautienos, norvegiškų lašišų, europietiškų sūrių, alyvuogių aliejaus ir alkoholinių gėrimų – nuo naminio alaus iki aukščiausios rūšies šampano.
Tuo tarpu Jungtinių Tautų Organizcija jau keletą metų skambina pavojaus varpais dėl sunkios humanitarinės padėties KLDR. Apie 70 proc. gyventojų negali gauti sveikatai išsaugoti būtinų maisto produktų. Vidutinio statistinio Šiaurės Korėjos gyventojo racionas susideda iš ryžių, kviečių ir kukurūzų, o nedidelį gabalėlį mėsos jis geriausiu atveju gauna prieš šventes, iš kurių svarbiausios – Kim Čong Ino tėvo ir senelio gimtadieniai.
Pastaraisiais metais Pchenjano gatvėse pasirodė daugiau lengvųjų automobilių, tarp jų ir liukso klasės, nors JTO yra paskelbusi sankcijas, draudžiančias įvežti į Šiaurės Korėją tokius prabangos dalykus, kaip jachtos, aukštos klasės automobiliai ir papuošalai su brangakmeniais. Be to, Šiaurės Korėjos sostinėje pradėjo dirbti pirmosios bendrovės, siūlančios taksi paslaugas. Tokių bendrovių Vakarų korespondentai suskaičiavo apie 5–7, praneša „The Independent“.
Mada sporto salėje ir pogrindinė plastika
Jauni ir turtingi KLDR sostinės gyventojai linkę dėvėti garsių prekės ženklų drabužius: „Zara“, H&M ir „Uniqlo“. Drabužių jiems atveža iš kaimyninės Kinijos. Pastaraisiais metais aprangos stiliaus orientyru vietinėms moterims tapo pirmoji šalies ponia Ri Sol Ju. Kim Čong Ino žmona publikai pasirodo vilkėdama ryškių spalvų kostiumus, pasidabinusi nėriniais, užsidėjusi kelnes ir netgi avėdama batelius atviru galu, kas Šiaurės Korėjoje laikoma skandalingu išsišokimu. Pirmoji ponia gali sau leisti ir „Dior“ rankinę, ir „Tiffany & Co“ vėrinį.
Nepaisant to, korėjietės, netgi iš pasiturinčių šeimų, gali pasirodyti gatvėje vilkėdamos anaiptol ne bet ką. 2016 metų balandžio mėnesį Šiaurės Korėjos vyriausybė uždraudė nešioti vakarietiškus rūbus. Draudžiama vilkėti ir labai trumpus sijonus bei palaidinukes be rankovių. „Jeigu jūsų drabužiai perdaug ryškūs ir neatitinka Šiaurės Korėjos stiliaus, gatvėje jus gali sulaikyti inspektorius ir užsirašyti jūsų vardą.
Po to jis bus skelbiamas per vietinį radiją“, – tokius buvusio aukšto Šiaurės Korėjos valdininko, kurio šeima pabėgo iš KLDR į JAV, dukters Lee Si-hyun žodžius cituoja „The Independent“. Dėl šios priežasties pastaruoju metu madingiausiomis Pchenjano vietomis tapo kūno rengybos (lengvojo kultūrizmo) klubai.
„KLDR žmonės priversti rengtis konservatyviai. Todėl jie eina į sporto sales, kur gali pademonstruoti madingus daiktus ir savo kūną. Merginos linkusios užsidėti antblauzdžius (getrus) ir trumpas palaidinukes. Populiariausias tarp merginų prekės ženklas – „Elle“, tarp vyrų – „Adidas“ ir „Nike“, – priduria leidinio pašnekovė.
Dar vienas gerovės požymis Šiaurės Korėjoje – tai galimybė apsilankyti pas plastikos chirurgą. Tarp populiariausių operacijų yra blefaroplastika, arba vokų plastika. Tačiau pakeisti vokų formą ir suteikti akims europietišką išvaizdą nėra paprasta. Plastinės operacijos KLDR yra draudžiamos. „Jūs galite gauti vizą ir išvažiuoti iš šalies dėl medicininių problemų, – aiškina Lee Si-hyun. – Bet plastinė chirurgija yra išimtis. O grožis šalyje turi konkurencinį pranašumą“. Todėl Šiaurės Korėjos gyventojos priverstos eiti į pogrindinius chirurgų kabinetus, kur vokų korekcijos operacija kainuoja nuo 50 iki 200 dolerių.
Prabanga žvelgiant iš Šiaurės Korėjos gyventojų pozicijų, žinoma, skiriasi nuo vakariečių suvokiamos prabangos. Bet šalyje, kur iš 25 milijonų gyventojų tik 3 milijonai turi mobiliuosius telefonus, galimybė skaniai ir sočiai pavalgyti, įsigyti abonementą į sporto salę ir madingas aptemptas kelnes – jau gana daug, reziumuoja „RBK.Stil“.
Parengė Leonas Grybauskas
