Dažniausiai vėsaus ir lietingo birželio palydimos Joninės šiemet žada nudžiuginti tropiniais karščiais, kurie į šalies pajūrį sutrauks visą Lietuvą.
Kaip Palanga pasiruošusi kaitrios saulės išsiilgusių poilsiautojų antplūdžiui? Apie tai portalas lrytas.lt teiravosi didžiausio šalies kurorto mero Šarūno Vaitkaus.
– Vasaros metu palyginus nedidelis Palangos miestas dažnai tampa šalies didmiesčiu, kuris, įvairiais skaičiavimais, yra sutalpinęs ir iki pusės milijono žmonių. Todėl prie tokių poilsiautojų uraganų palangiškiai jau yra pratę.
Padidėję žmonių srautai didžiausiu iššūkiu virsta visuomeninio maitinimo, prekybos, apgyvendinimo įmonėms ir komunalinio ūkio tarnybai.
Į kurortą atvykę poilsiautojai turi rasti kur pernakvoti, pavalgyti, apsipirkti, o komunalinė tarnyba privalo pasirūpinti, kad net ir 10 – 20 kartų gyventojų skaičiumi padidėjęs miestas liktų švarus.
Prieš šį savaitgalį kurorto komunalininkai turėjo ypač didelių rūpesčių, nes po praėjusį savaitgalį praūžusios audros Baltijos jūra į krantą išmetė šimtus tonų dumblių ir žuvų gaišenų.
Visą šią savaitę komunalininkai nuo ryto iki vėlaus vakaro iš miesto paplūdimių kuopė jūros teršalus ir šiandien poilsiautojus pasitinka švarūs pliažai.
– Ką naujo šį sezoną Palangoje atras poilsiautojai?
– Sunkiau nustebinti kasmet pas mus vasarojančius žmones, nes didesni objektai ar atnaujintos gatvės per metus neatsiranda. Tie, kurie į Palangą atvyks po keletos metų pertraukos – įvykusiais pokyčiais turėtų likti maloniai nustebinti.
Šią vasarą poilsiautojų laukia kokybiškesnis kultūrinis gyvenimas, nes koncertų nereiks klausytis skersvėjų perpučiamoje Vasaros estradoje. Ją pakeitė moderniausia šalyje uždara koncertų salė, kurioje sumontuota scenos įranga gali pasiūlyti visiškai naujos kokybės renginius.
Manau, kad šia sale susidomės ir vasarą pajūryje gastroliuojantys šalies teatrai, kurie iki šiol tenkindavosi gimnazijos aktų sale.
Kemperiais ir palapinėmis keliaujančių poilsiautojų laukia šiemet baigtas statyti didžiausias šalyje Nemirsetos kempingas.
– Didžiuojatės nauja Koncertų sale, tačiau jau baigiasi birželis, o ji – vis dar uždaryta.
– Renginiai vasarą jau suplanuoti. Jų bus. O Koncertų salės veikla stringa todėl, kad iki šiol nepavyksta surasti koncesininkų, kurie ją valdytų atsižvelgdami į mūsų sąlygas. O Palangos sąlygos labai paprastos – šio objekto valdytojas per 10 metų miestui turi sugrąžinti savivaldybės pasiskolintas lėšas.
Negali taip būti, kad koncesininkas nemokamai gauna Europos, valstybės ir nemaža dalimi savivaldybės lėšomis sukurtą turtą ir iš jo pelnosi. Koncesijos esmė – privatus verslas investuoja ir po kažkiek metų tą objektą grąžina visuomenės reikmėms. Kokia gi tai koncesija, kai viskas vyksta atvirkščiai?
Beveik jau metus koncesijos konkursą stabdančios dvi įmonės tvirtina, kad neįmanoma išlaikyti salės savivaldybei mokant koncesijos mokestį.
Šiuo metu laikinai salę renginiams nuomoja savivaldybė ir mes įrodinėjame, kad net ir grąžinant paskolą įmanoma užsidirbti. Mes be jokios reklamos, be specialių renginių organizatorių paieškų jau dabar už salės nuomą esame gavę apie 200 tūkst. eurų pajamų.
– Poilsiautojai pastebi, kad Palanga ypatingai pasikeitė per pastaruosius 5 metus, kai jūs vadovaujate kurortui. Kokia tokios sėkmės paslaptis?
– Esu palangiškis ir man būdavo labai skaudu girdėti ir žiniasklaidoje skaityti kritiką dėl visiškos kurorto stagnacijos. Atėjęs į politiką siekiau tik mero posto, nes supratau, kad tai vienintelis instrumentas norint pakeisti mano gimtąjį miestą.
Tad jokios sėkmės nėra. Užtenka tik visiems, kas dalyvauja kurorto valdyme, mylėti Palangą.
Nenorėčiau sumenkinti ankstesnių Palangos vadovų pastangų, tačiau reikia pastebėti, kad nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo kurortas laikėsi tik sovietmečiu sukurtos infrastruktūros dėka ir kasmet ritosi vis žemyn.
Per 20 metų iš šalies biudžeto gatves dar pajėgdavome perasfaltuoti, tačiau kitos kurortinės infrastruktūros taip ir neatsirasdavo.
Per tuos 5 metus pavyko ne tik sustabdyti Palangos riedėjimą žemyn, bet pradėjome sparčiai kilti. Ir tai jau pastebi investuotojai.
Labiausiai apmaudu dėl prasnausto 2007 – 2013 metų ES finansinės paramos laikotarpio, per kurį kaip tik buvo finansuojami kurorto ir turizmo infrastruktūros projektai. Tačiau iš Palangos paraiškų finansavimui taip ir nebuvo sulaukta.
2011 metais pradėjus dirbti Palangos meru už ES lėšas spėjome renovuoti Birutės parką ir gavome finansavimą kempingo statybai. Koncertų salei pavyko panaudoti tik nespėtų įsisavinti projektų paramos likučius. Todėl pusė salės statybai reikalingų lėšų savivaldybei teko skolintis iš banko.
Dėl kiekvieno objekto finansavimo, dėl kiekvieno projekto įgyvendinimo reikia kovoti, įrodinėti, įtikinti ir kartais pareikalauti.
– Bet kokiai infrastruktūros plėtrai reikalingos nemažos lėšos. Iš kur jų gaunate, jei pačios Palangos savivaldybės biudžetas nesiekia ir 20 mln. eurų?
– Atmetus privalomų poreikių finansavimą iš miesto biudžeto infrastruktūros kūrimui lieka tik apie 300 – 350 tūkst. eurų. Tokių pinigų geriausiu atveju užtenka tik kokiai gatvei sutvarkyti ar kokio objekto techninį projektą parengti.
Lėšų ieškome visur – ES paramos fonduose, valstybės biudžete ir net privataus verslo kišenėse. Štai privačiai bendrovei savivaldybės įmonės sklype leidome pastatyti prekybos centrą, o už tai tarptautinio kapitalo bendrovė miestui pastatė naują Autobusų stotį.
Šalia Mončio muziejaus esančiame pušyne įrengiame teminį pasakų parką. Aplinkinių įmonių, viešbučių prašome finansuoti atraktyvių skulptūrų pastatymą.
Už ES paramos lėšas pastatėme kempingą, tačiau jį valdysiantis koncesininkas investuos savo pinigus į kempingo plėtrą – čia pastatys 14 poilsio namelių.
– Iš Palangoje atsiradusios naujų infrastruktūros objektų gausos galima suprasti, kad valstybė kurortui skiria pakankamai lėšų.
– Palangoje anksčiau buvo laukiama, kol valstybė skirs lėšas, nors miesto valdžia dažnai pati nežinojo, nei kiek reikia, nei kam. Viskas prasideda nuo idėjos, projekto ir tik tuomet galima belstis į vyriausybės duris, jau žinant kiek pinigų prireiks sumanymo įgyvendinimui.
Tai pagaliau supratus finansavimo srautai pagaliau pajudėjo ir į pajūrį. Džiugu, kad ir konservatoriaus A.Kubiliaus, ir socialdemokrato A.Butkevičiaus vadovaujamos vyriausybės suprato kurorto svarbą ir prašant padėti realizuoti kokią idėją, lėšų atsirasdavo.
Tačiau, manau, kad visų šalies kurortų finansavimas turėtų būti žymiai didesnis, o pinigai būtų skiriami atskira biudžeto eilute, kad nereiktų nuvažiavus į Vilnių įrodinėti ir maldauti.
Kurortai, į kuriuos atvažiuoja užsienio turistai, yra bet kurios šalies veidrodis. Į Palangą atvykęs poilsiautojas dažnai likusios Lietuvos iš viso nepamato, o įspūdį apie mūsų šalį susidaro iš kurorto gatvių, prižiūrėtos aplinkos, tvarkingų pastatų, kurorto infrastruktūros objektų kokybės.
– Ar tik ne ieškant papildomo finansavimo Palanga buvo sumaniusi apmokestinti vasarą į kurortą įvažiuojantį transportą?
– Vasarą Palanga dūsta nuo čia suvažiuojančių automobilių gausos. Mokamas įvažiavimas būtų buvęs savotiškas filtras, kad į kurortą nebūtų važiuojama be jokio reikalo, tik norint pasipuikuoti, poilsiautojai būtų skatinami prie jūros vykti visuomeniniu transportu.
Tačiau miestui tai būtų buvusi ir nemaža finansinė parama. Mūsų skaičiavimais, pagal automobilių srautus, Palanga už įvažiuojančias transporto priemones galėjo gauti 2 – 3 mln. eurų pajamų. Už tokius pinigus per trejus metus savivaldybė pati galėtų pasistatyti rimtą objektą, nesižvalgant į vyriausybę.
Tačiau šio sumanymo, greičiausiai teks atsisakyti, nes paaiškėjo, kad sudėtingai įgyvendinama įvažiuojančių automobilių kontrolė. Kurorto infrastruktūrai reikalingas lėšas mėginsime susirinkti iš mokesčių už poilsiautojų nakvynę.
Deja, tai vienintelės kurorto savivaldybės pajamos, tiesiogiai susijusios su atvykstančių poilsiautojų skaičiumi. Šiemet vadinamą „pagalvės“ mokestį padidinus nuo 30 centų iki vieno euro, tikimės per metus surinkti apie 700 tūkst. eurų.
Ateityje ši suma turėtų didėti, nes per artimiausius metus Palangoje atsiras trys didžiuliai sanatorinio gydymo ir sveikatinimo kompleksai, kurie per metus priims šimtais tūkstančių poilsiautojų.
Tikiuosi, kad poilsiautojo sumokamą eurą savivaldybei grąžins ir visi apgyvendinimo paslaugas teikiantys palangiškiai. Poilsiautojai turėtų suprasti, kad už kurorte praleistą naktį miestui paliekantys eurą, kitais metais jie čia ras sutvarkytą aikštę, įrengtą skverą, atnaujintą šaligatvį, naują fontaną, papildomų tualetų.
– Gal pastebimai pagražėjusia Palanga pagaliau susidomėjo privatūs investuotojai?
– Aš visą laiką sakiau, kad tik didesnis valstybės dėmesys kurortui į jį padės pritraukti privatų verslą.
Tai jau vyksta. Ateina pasaulinio lygio viešbučių tinklas „Marriot“, pradedamos didelių sanatorijų statybos. Savo sanatoriją Palangoje jau yra nusprendusi statyti Vokietijos bendrovė, kuri į Lietuvą reabilitacijai žada atvežti net Vokietijos ligonių kasų finansuojamus klientus.
Sukruto dar sovietmečiu statyti viešbučiai. Jų savininkai griauna senus korpusus, stato naujus pastatus. Į Palangą vis spartesniais žingsniais ateina privatus verslas.
Aš dažnai girdžiu priekaištų, kad Palangoje vis dar trūksta pramogų objektų. Tačiau ne savivaldybė, o privatus verslas juos turėtų statyti. Savivaldybė jau ėmėsi statyti didesnį baseiną su pirčių kompleksu, tačiau, pavyzdžiui, vandens pramogų parkas, čiuožykla, naujos pramogos pirmiausia turėtų sudominti privačius investuotojus.
Nauji objektai turtins ir savivaldybės biudžetą, kuris gaus daugiau pajamų iš turto mokesčio.
– Kaip mero postas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad kartais darbo dienai neužtenka paros, o 17 valandą namo esu grįžęs tik kelis kartus.
Man buvo netikėta, kad dirbant meru bus tiek daug rūpesčių. Atrodytų, paskirstei darbus ir lauk rezultatų. Tačiau visuomet kankina nerimas: ar viskas vyksta gerai, kodėl kažkas stringa. Todėl pavestas užduotis atlieka keli specialistai, tačiau visus jų atliekamus darbus kontroliuoja vienas meras.
Meras visuomet yra matomas ir privalo būti pasitempęs. Net savaitgalį išėjus su šeima pasivaikščioti ieškome atokesnių vietų, nes tenka labintis su visais praeiviais, kurie pamatę mane dažniausiai pasinaudoja proga tiesiog gatvėje iškloti savo bėdas.
– Rūpesčių, matyt, pridėjo ir prieš metus gimusi dukrytė?
– Tai malonūs rūpesčiai, kurie man leidžia atsigauti nuo įtampos. Ateinantį sekmadienį kaip tik švęsime Ievos pirmąjį gimtadienį.
Mažosios atsiradimas visą šeimą privertė dažniau pasivaikščioti, daugiau laiko praleisti gamtoje.
Duktė Gabija ir sūnus Domantas jau ūgtelėję ir siekia savarankiškumo. Mažoji Ievutė sulipdo mus visus: vyresni vaikai noriai prižiūri ir rūpinasi jaunėle, dviračiais kartu išvažiuojame į išvykas.
Būtent tokių išvykų metu asmeniškai įsitikinu, kad Palanga su savo išsaugota gamta, dviračių takais, vaikų žaidimų parkais yra ideali vieta šeimos poilsiui. ˙
