Išpuolis gėjų klube pokyčių neatnešė
„Jūs visi mirsite, išgamos“, – tai rėkė klubo „Pulse“ lankytojas Omaras Mateenas šaudydamas į žmones. Šaudydamas dviem ginklais ir laisvai judėdamas tarp salių, teroristas nužudė kelias dešimtis žmonių prieš tai, kai jį patį nušovė policijos pareigūnas. Liūdna statistika: 49 žmonės žuvo, 53 sužeisti.
Po išpuolio nusikaltėlio tėvas atsiprašė už savo sūnų ir pasakė, kad jis buvo homofobas. Tačiau netrukus spaudoje pasirodė duomenys, kad pats O.Mateenas buvo netradicinės seksualinės orientacijos.
Išpuolis iš naujo sukėlė diskusiją dėl to, kad JAV galima be kliūčių įsigyti ginklus. Senatoriai siūlė įstatymų pakeitimus dėl ginklų įsigijimo apribojimo, bet nei vienas iš jų nebuvo priimtas.
„Ši diskusija turi pagaliau baigtis“, – pareiškė prezidentas Barackas Obama, kuris seniau jau ne kartą siūlė apriboti ginklų pardavimus.
Jeigu demokratai pakvietė tautą susivienyti ir pareiškė, kad būtina išvalyti gatves nuo ginklų, tai respublikonai vėl pabrėžė būtinybę uždrausti musulmonams atvykti į šalį.
Nepaisant rezonanso visuomenėje, kol kas pokyčių nesimato: amerikiečių įstatymo leidėjai taip ir nesugebėjo apriboti ginklų pardavimo potencialiems teroristams.
Žudikas, sukūręs „Šeimą“
Žmogžudžio Charleso Mansono gyvenimas nuo pat pradžių buvo kupinas nesėkmių, bet būtent jis tapo serijinių žudikų ikona. Jį pagimdė vieniša mama, o visą vaikystę teko praleisti keliaujant iš vienų giminių pas kitas, kol nepapuolė į globos namus. Iš tokių įstaigų C.Mansonas visą laiką mėgino pabėgti, vogė mašinas, dviračius, vykdė smulkius nusikaltimus.
Pasaulinę šlovę jam atnešė pačio įkurta „Šeima“ – lojali pasekėjų grupė. Jos nariai apsigyveno apleistoje rančoje, buvo pusiau religinė bendruomenė. „Šeima“ žudiką laikė naujuoju Kristumi, o tuo pačiu metu aktyviai vartojo narkotikus ir reguliariai rengdavo orgijas.
C.Mansoną apšvietimas aplankė klausant grupės „The Beatles“ albumo „The White Album“. Jame buvo kalbama apie karą tarp juodųjų ir baltųjų, kuriame juodieji laimi, tačiau jie negali valdyti, tad tai daryti pradeda jis pats.
Kad pagreitintų tarprasinio karo pradžią, „Šeimos“ nariai nužudė 13 žmonių, bandydami įtikinti, kad tai padarė juodaodžiai.
Žinoma, karas taip ir neprasidėjo, o pats C.Mansonas vietoj to, kad taptų pasaulio karaliumi, savo gyvenimą pabaigs kalėjime.
„Šeimos“ istorija ir nusikaltimai sulaukė visuomenės dėmesio: pogrindiniai laikraščiai „Los Angeles Free Press“ ir „Tuesday's Child“ C.Mansoną pavadino metu žmogumi, jo portretas papuošė žurnalų „Rolling Stone“ ir „Life“ viršelius. Pats žudikas tapo populiariosios kultūros ikona, o amerikiečių visuomenėje susikūrė savotiškas maniakų bei serijinių žudikų kultas. Dabar marškinėliai su „Šeimos“ įkūrėjo veidu parduodami ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.
Ypatingą vietą C.Mansonas gavo roko muzikos kultūroje. Muzikinė grupė „Kasabian“ pasivadino Lindos Kasabian, kuri buvo viena iš „Šeimos narių“ vardu, grupė „Spahn Ranch“ taip pasivadino, nes „Šeima“ gyveno būtent ten, o dainininkas Marilynas Mansonas pasiskolino vardą iš dainininkės Marilyn Monroe, o pavardę būtent iš C.Mansono.
Pirmasis išpuolis mokykloje
Net JAV mokyklos papuola į zonas, kuriose draudžiami ginklai. Tačiau būtent vidurinėje mokykloje ir įvyko vienas iš baisiausių masinių išpuolių. 1999 metų balandžio 20 dieną du paaugliai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas užpuolė savo mokyklos mokytojus ir mokinius.
Pagal jų pirminį planą, mokyklos valgykloje turėjo susprogti dvi savadarbės bombos ir po sprogimo bėgantys lauk mokiniai turėjo būti iššaudyti. Jaunuoliams pavyko į valgyklą įsinešti sprogmenis, visgi, jie nesuveikė ir piktadariai apsiribojo šūviais. Valandą jie vaikščiojo po mokyklą, šaudydami į moksleivius ir mėtydami į juos savadarbius sprogmenis. Ypatingą dėmesį žudikai skyrė sportininkams, jie – mokyklos elitas bei pagrindiniai skriaudikai.
Maždaug po valandos, suskaičiavę iki trijų, jaunuoliai patys nusišovė. Policija įvykio vietoje suskaičiavo 15 žuvusių ir 24 sužeistus asmenis. Ekspertų skaičiavimais, jeigu sprogmenys valgykloje būtų sprogę, aukų būtų keli šimtai.
Tyrėjai išsiaiškino, kad nusikaltėliai buvo žiaurių video žaidimų gerbėjai, taip pat jie buvo patyčių aukos ir turėjo problemų su psichika. Likus pusvalandžiui iki išpuolio moksleiviai padarė vaizdo įrašą, kuriame pasakojo apie tai, kaip ruošėsi jam bei atsiprašė savo šeimų.
„CNN“ rašo, kad šis įvykis tapo pamoka: visos JAV mokyklos ėmėsi naujų saugumo metodų. Nuo tada moksleiviams imta pasakoti, kaip reikia elgtis teroristinio išpuolio metu, o įėjimus į mokyklas saugo metalo detektoriai. Visgi, dauguma specialistų šiuos metodus laiko neefektyviais, jų manymu, reikia visus moksleivius įtraukti į vieną bendruomenę, kad niekas nesijaustų pažemintu. Taip pat buvo siūlomos priemonės patyčioms mažinti.
Specialiųjų pajėgų strategija taip pat patyrė pokyčių: anksčiau incidentai mokyklose buvo laikomi įprastu įkaitu užgrobimu ir tik po minėtojo įvykio suprasta, kad žudiko tikslas – ne derybos, o kuo didesnis aukų skaičius. Tad iš kelių profesionalų pradėtos formuoti mobiliosios brigados, žengiančios į įvykio vietą.
E.Harrisas ir D.Kleboldas taip pat socialiniuose tinkluose sulaukė nemažo pasekėjų skaičiaus. Daugelis nusikaltėlių, surengusių šaudymus mokyklose, pripažino, kad nori pralenkti šiuos du jaunuolius. Žymus režisierius Michealas Mooras sukūrė apie žudikus filmą, kuriame analizavo jaunuolių elgesio priežastis ir pasekmes.
Prezidento nužudymas
1963 metų lapričio 22 dieną buvo nužudytas 35 metų JAV prezidentas Johnas Kennedis. Tyrimas parodė, kad žudikas – Lee Harvey Osvaldas. Oficialiais duomenimis, jis norėjo išgarsėti.
Valstybinės komisijos išvados amerikiečiams sukėlė nepasitikėjimą. J.Kennedžio mirties dieną galima pavadinti teorijų apie slaptus valdžios planus diena.
Prezidento mirtis stipriai paveikė JAV visuomenę: tapęs prezidentu Lyndonas Johnsonas pareiškė, kad įstatymas, draudžiantis juodaodžių diskriminaciją, geriausiai įamžins nužudyto prezidento atminimą. Prieš šį įstatymą buvo visi šalies pietų respublikonai ir jeigu J.Kennedis nebūtų nužudytas, galbūt šio įstatymo priėmimas būtų nusikėlęs ilgiems metams.
Žmogžudystė dėl abejingumo
1964 metų kovo 13 dieną 28 metų Kitty Genovese vidury nakties grįžo namo po darbo Niujorko bare. Ji užrakino mašiną ir ėjo per stovėjimo aikštelę, kuomet prieš ją atsirado vyras. Moteris išsigando ir pamėgino bėgti, bet nepažįstamasis sugavo ir dukart dūrė jai į nugarą peiliu. Niekas į merginos rėkimą neatsiliepė.
Piktadarys įšoko į savo automobilį ir dingo iš įvykio vietos. Po dešimties minučių jis sugrįžo į įvykio vietą ir pradėjo ieškoti mirštančios aukos. Ją rado prie vieno iš namų galinių durų, smogė peiliu dar kartą, niekas neatskubėjo į pagalbą. Policija ir greitoji atvyko tik žudikui pasislėpus.
Žudiką, trijų vaikų tėvą, greitai rado ir nuteisė mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, bet jo veikla sukėlė šoką ir diskusiją visuomenėje dėl jos abejingumo. „The New York Times“ parašė straipsnį, pavadinimu: „37 žmonės matė žmogžudystę ir nepaskambino į policiją“. Tekste buvo parašyta, kad vienas iš kaimynų pareiškė nenorėjęs kištis ne į savo reikalus.
Galiausiai paaiškėjo, kad niekas nematė finalinės žmogžudystės ir prievartavimo dalies, dauguma girdėjo tik riksmus ir nesuprato, kad vyksta nusikaltimas. Kai kurie manė, kad tai poros konfliktas.
Ši žmogžudystė sukėlė rimtas pasekmes. Kiekviename iš penkių Niujorko rajonų reikėjo surinkti atskirą numerį arba paspausti 0 ir laukti atsakymo iš operatoriaus, kuris perduotų skambutį atitinkamoms institucijoms. Tam, kad žmogus galėtų greičiau gauti būtinąją pagalbą, po ketverių metų visoje šalyje buvo įvestas vienas greitasis pagalbos numeris – 911.
Parengė Kristina Rancaitė
