Lenta.ru pabandė išsiaiškinti, kam šalies vadovui, kurio rankose ir taip sutelkta visa valdžia, prireikė naujų pareigų.
Po savo tėvo mirties 2011 metais, Kim Jong-unas tapo Korėjos Liaudies Demokratijos Respublikos vadovu, o tai, dar pagal jo senelio įvestą tvarką, sujungia karinius, partinius ir valstybės valdymo aukščiausius postus. Bet pagal kitą tradiciją, po eilinio Kim mirties, jo postai nebūna paveldimi tiesiogiai, o lieka su mirusiuoju amžiams. Tad sekančiam vadovui tiesiog yra sukuriamos naujos pareigos su gana panašiais pavadinimais ir analogiškomis pareigomis.
Pavyzdžiui, 1994 metais, po Kim ir Seno mirties, jis taip ir liko Šiaurės Korėjos prezidentu, tuo tarpu jo sūnus, Kim Čen Iras, valdė kaip Valstybinio gynybos komiteto pirmininkas. Kuomet 2011 metais jis mirė, jo sūnus tapo pirmuoju Valstybinio gynybos komiteto pirmininku, o tai ir tapo svarbiausiomis pareigomis šalyje. Tad miręs Kim ir Senas taip ir liko amžinuoju prezidentu.
Tokiu būdu K.Jong-unas paskutiniais metais pirmiausiai buvo aukščiausiuoju vadu, taip pat centrinio komiteto partijos sekretoriumi, o taip pat ir Valstybinio gynybos komiteto pirmininku. Tiesa, šių metų gegužę, aukščiausias jaunojo generolo pareigas pervadino, tad dabar jis Korėjos darbininkų partijos pirmininkas.
Kam buvo reikalinga nauja pereigybė, suprasi nėra labai sunku: tai visiškai atitinka šalies valdymo koncepciją, būdingą K.Jong-unui. Ją galima išreikšti taip: „Viskas bus kaip prie senelio“.
Valdant tėvui Kim Čen Irui, Šiaurės Korėją ištiko sunki krizė, kuris pasibaigė 1996-1999 metų badu. Tuometinis vadovas, norėdamas susidoroti su krize, rėmėsi ne partiniu planu, bet karine jėga. Susirinkimų nebuvo, o partijos suvažiavimas buvo surengtas tik vieną kartą – 2010 metais. Ir tik tam, kad K.Jong-unas pradėtų valdyti. Valdant antram Kimui, pagrindinis vaidmuo atiteko karinėms pajėgoms, o ideologija skambėjo taip: „Kariuomenė aukščiau politikos“. Pagrindiniu šalies organu tapo Valstybinis gynybos komitetas.
Visgi, dabartinis vadovas bando atsiriboti nuo tėvo deklaruotos politikos ir tam yra svarių priežasčių. Nors formaliai tėvas lieka gerbiama figūra, K.Jong-unas puikiai supranta, kad tarp žmonių jo tėvas nėra labai populiarus. Daugeliui Šiaurės Korėjos gyventojų 1994-2011 metų valdymas – chaoso ir skurdo periodas, o štai valdant Kim ir Senui stabilus ir nuspėjamas. Todėl jis iki šiol yra tautos mylimas, nors daugeliu atvejų būtent jo politika ir atvedė iki ekonominės katastrofos, su kuria susidoroti teko įpėdiniui.
Todėl K.Jong-unas siekia atstatyti tokią valdymo sistemą, kuri buvo valdant jo seneliui. Juk ji pavaldiniams asocijuojasi su stabilumu ir sąlyginiu klestėjimu. Šios sistemos ypatumas – valstybinio ir partinio aparatų naudojimas, ginkluotasias pajėgas nustumiant į antrąją vietą. Būtent prie šios schemos grįžta dabartinis vadovas, demonstruodamas savo pavaldiniams, kad krizė ir nepaprastoji padėtis šalyje jau praeity.
Būtent todėl ir įvyko paskutinis suvažiavimas. Jokių reikšmingų iniciatyvų jo metu pademonstruota nebuvo, bet pats faktas tapo aiškiu signalu: nuo šios partija funkcionuos taip, kaip seniau. Dar vienas sprendimas, rodantis karinės jėgos reikšmės sumažėjimą – sprendimas reorganizuoti aukščiausią valstybės kontrolės organą. Sukarintą Valstybinį komitetą pakeitė gerokai taikesnė Valstybės taryba.
Parengė Kristina Rancaitė
