„Gal yra kitų dalykų, kurie motyvuotų žmones: geros gyvenimo sąlygos, geri darželiai, geros mokyklos, saugūs miestai, jei valdžioje būtų vyrai ir moterys, kuriais galėtume didžiuotis, o ne apkalbėti, tai galėtų susidėti į bendrą katilą ir taip emigrantus pritraukti namo“, – svarstė ekonomistas.
Pokyčiai Ukrainoje
„Mišrioje santuokoje supratau, kad geriausia gyveni šalyje, iš kurios yra žmona.
Taip Kijevas pavergė mano širdį, o per Maidano revoliuciją negalėjau nesižavėti šia tauta.
Ilgus vilties ir optimizmo mėnesius keisdavo pyktis. Galų gale geri vaikinai laimėjo, jie laimi visada, tačiau Rusija įsiveržė į Krymą. Man, kuris vasaras leisdavo Kryme, kuris vedė merginą iš Donecko, kuris reklamavo Rusiją, kaip valstybę tinkamą investicijoms, tai buvo smūgis lyg iš giedro dangaus.
Galvojau, kaip geriausia panaudoti žinias Ukrainos labui“, – taip apie savo kelią į politinį Ukrainos pasaulį pasakoti pradėjo A. Abromavičius.
Jo teigimu, po Maidano ir po rinkimų, kuriuose pergalę iškovojo proeuropietiškos jėgos, buvo žengtas dar vienas drąsus žingsnis ir paskirta vyriausybė su nariais iš užsienio. Tai – svarbus žingsnis, kai siekta pakeisti politinį elitą ir pasiekti pažangą per trumpiausią laiką.
„Visos suinteresuotosios pusės Ukrainoje pasakė: reformos dabar arba niekada. Mūsų darbas nebuvo lengvas, nes visiška reformų sausra paliko storą randą ant Ukrainos ekonomikos veido.
Iždas buvo visiškai tuščias, buvo 10 tūkst. eurų atlyginimams ir pensijoms, pramoninė gamyba krito, mėnesinė infliacija buvo 14 proc. Pirmas tikslas – makroekonominė stabilizacija. Labai nepopuliarių, bet reikalingų priemonių dėka mes sugebėjome per 6 mėn. stabilizuoti ekonomiką ir dabar blogiausi ekonominiai rodikliai praeityje. Šiais metais Ukrainos ekonomika atsigauna“, – tikino verslininkas ir politikas.
Tarp kitų pasiekimų jis įvardijo bankinio ir energetinio sektoriaus reforma. Abi šios ūkio šakos, A. Abromavičiaus žodžiais, metų metais buvo pagrindinis praturtėjimo šaltinis išrinktiesiems, valdančiajam elitui.
„Pakėlėm tarifus, mažiau pasiturintiems pasiūlėme skaidrią subsidijų sistemą. Visi tarpininkai dujų prekyboje buvo eliminuoti. Pradėjome importuoti dujas iš Europos, „Gazprom“ liko nuošalyje. Per nepilnus dvejus metus uždarėm trečdalį bankų, todėl kad mūsų pirmtakai to nedarė 20 metų ir sudarė unikalias galimybės bankų savininkams vogti indėlininkų ir mokesčių mokėtojų pinigus“, – pasikeitimus vardijo politikas.
Jo teigimu, Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministerija buvo labiausiai reformoms nusiteikusi ministerija, todėl pradėti reikėjo ir nuo savęs.
„Tai, ką radau 2014 metų gruodį, man nebuvo netikėta, bet tai buvo siaubo filmas: senamadiškas sovietiškas planas su didžiuliu pasipriešinimu pokyčiams. Per nepilnus ketverius metus atleidau 50 proc. darbuotojų, 700 žmonių. Priėmiau daug naujų, jaunų darbuotojų su vakarietišku išsilavinimu arba darbo patirtimi vakarietiškose kompanijose. Svarbiausias kriterijus – priimti žmones, kurie nebuvo valstybės tarnyboje iki Maidano.
Drastiškai mažindamas žmonių skaičių tikėjau, kad vienas atleistas biurokratas sudaro 2 darbo vietas privačiame sektoriuje. Sumažintas darbuotojų skaičius likusiems atlyginimą automatiškai padidino. Tad žmonės, pamatę pirmą lapelį su atlyginimu, buvo labai nustebę, atėjo pas mane ir klausė: „Gal galime dar sumažinti darbuotojų?“ – pokštavo buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras.
A. Abromavičius teigia, kad jo vadovaujama ministerija per trumpą laiką atšaukė 40 proc. licencijų, leidžiančių vystyti verslą, pašalino nereikalingų sertifikatų tipus. Pertvarkant valstybines įmones remtasi ir Lietuvos patirtimi.
„Ukrainoje valstybinės įmonės net nebuvo įpareigotos publikuoti savo finansines ataskaitas. Keitėm viską: privertėm publikuoti finansines ataskaitas, privertėm pereiti tarptautinį auditą. Stipriai padidinom didžiausių valstybinių įmonių vadovų atlyginimus. Mano šūkis buvo: mes per daug skurdūs, kad mokėtume mažus atlyginimus. Nepaisant begalinio sabotažo visuose lygiuose, trijose pagrindinėse įmonėse paskyrėme naujus vadovus: pašte, geležinkeliuose ir dujose“, – sakė jis.
Didžiausios sėkmės netikėtai sulaukė viešųjų pirkimų sistema, kuri išbandyta 2015 metais. Londone ši sistema apdovanota kaip geriausia viešųjų pirkimų sistema.
„Tačiau ne visiems patiko mūsų bekompromisis stilius. Atsirado tokių, kurie norėjo dirbti pagal senus metodus ir trukdė šaliai žengti pažangos keliu. Keisčiausia, kad daugelis jų buvo tie, kurie mane ir pasamdė keisti šalį. Jeigu būčiau likęs, paklusęs nurodymams, kurie prieštarauja Maidano principams, būčiau nusižengęs ir savo etikos principams, diskreditavęs save ir galbūt net Lietuvą, atėmęs viltį iš Ukrainos žmonių, kurie tikėjosi, kad valdžia gali paskatinti pokyčius šalies viduje“, – apie savo atsistatydinimą sakė A. Abromavičius.
Receptas Lietuvai
Vienas iš netikėtų dalykų, kurį jis tikino supratęs tik būdamas ministru Ukrainoje – kad neįvertino to, ką pasiekė Lietuva.
„Ypač aiškus verslo ir valdžios atskyrimas. Džiaugiuosi, kad stambūs Lietuvos verslininkai nesiveržia į valdžią. Valdžios sektoriaus skaidrumas ir sprendimų priėmimo efektyvumas didėja, teismais verslas ir piliečiai pradeda pasitikėti labiau, šalyje yra didžiulis atvirumas naujovėms“, – kalbėjo A. Abromavičius. Jo žodžiais, Ukraina su pagarba žiūri į Lietuvos pasiekimus, tačiau esama vietų, kur dar reikia stengtis, tai – krašto gynyba, švietimas, emigracija.
„Reikia išspręsti rimtas problemas švietimo srityje. Vis dėlto neturime pasaulinio lygio universiteto, tai turėtų būti normalus, natūralus tikslas. Žinoma, nenormalu, kai toks didžiulis kiekis žmonių palieka šalį, nors ir esu vienas iš jų, bet reikia sudaryti patrauklias sąlygas, kad žmonės norėtų grįžti: tai liečia ir atlyginimo, ir pensijų dydį.
Gal yra kitų dalykų, kurie motyvuotų žmones: geros gyvenimo sąlygos, geri darželiai, geros mokyklos, saugūs miestai, jei valdžioje būtų vyrai ir moterys, kuriais galėtume didžiuotis, o ne apkalbėti, tai galėtų emigrantus pritraukti namo“, – svarstė ekonomistas.
Tačiau, jo įsitikinimu, galime žiūrėti ir į kitų šalių emigrantus.
„Kodėl negalėtume iš Ukrainos pritraukti IT specialistų, inžinierių, sudarykim jiems geras sąlygas, išmokykime juos lietuvių kalbos, tradicijų, tegu gyvena čia ir kuria darbo vietas“, – siūlė A. Abromavičius.
Jo teigimu, Lietuvos ekosistema turi būti palanki inovacijų ir kūrybingumo skatinimui.
„Pasaulis šiuo metu susiduria su daugybe iššūkių, daug neapibrėžtumo. Naujos technologijos, nauji išradimai suteikia milžiniškas galimybes, bet kelia ir pavojų, todėl manoma, kad politikai susidurs su beprecedenčių sprendimų priėmimu. Turime turėti politikų, kurie gebės priimti tuos sprendimus.
Tikiuosi, Lietuva sudarys sąlygas į politiką pritraukti naujų, jaunų žmonių, turinčių įvairios patirties.
Jei pažvelgsime, kur buvome prieš 25 metus, ar palyginsime pažangą su mažiau nusisekusiomis šalimis, turime pripažinti – padaryta daug, tačiau norisi daugiau, ir galime daugiau, nes esame maža, bet išdidi išmanių žmonių europietiška šalis“, – tikino buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras.
