Anot Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo Boguslavo Gruževskio, ekonomikai itin svarbus rodiklis yra užimtumo lygis.
„Mes vis labiau artėjame prie ribos, kad darbo rinkai ims trūkti dirbančiųjų, tiesiog fiziškai neturėsime iš kur jų paimti. Juk mūsų visa socialinės apsaugos sistema formavosi tada, kai turėjome beveik pusantro milijono dirbančiųjų.
Šių dienų jaunimo tėvų karta dabar labiausiai apkraus biudžetą, dar po kurio laiko trūks apie 400 tūkst. piliečių, kad biudžeto balansas būtų stabilizuotas“, – Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo vienoje iš diskusijų kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad kad ir nedarbo lygis Lietuvoje mažėja, bet kol kas dar nepasiveja prieškrizinės situacijos.
Problema – neišsilavinęs jaunimas
Anot jo, jei Lietuva išspręstų užimtumo problemą efektyviai ir galimybės gauti darbą pagal polinkius ir poreikius būtų didesnės, visi rodikliai pagerėtų.
„Kai žmonės uždirbtų pakankamus atlyginimus, tuomet būti galima dirbti su mokesčiais – juos didinant ar mažinant“, – kalbėjo B. Gruževskis. Ekspertas atkreipė dėmesį, kad svarbu svarbu ne tik situaciją iliustuojantys skaičiai, bet ir kokybiniai rodikliai.
„Net 39 proc. Darbo biržoje registruotų bedarbių yra be profesinio pasirengimo, o ypač akis bado jaunimo situacija. Kalbu apie jaunimą, kuris gimė ir formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Jaunimo neišsilavinimo lygis lenkia bendrą šalies vidurkį. Tai problema. Ne tai, kad mums trūksta žmonių, bet mums trūksta kvalifikuotų. Jei juos pavyktų įtraukti į darbo rinką, vėl sugrįžtume prie normalių rodiklių“, – kalbėjo B.Gruževskis.
„Nedirbantis, nesimokantis ir jokios profesijos nesiekiantis jaunimas – mes turime daugiau nei 100 tūkst. tokių žmonių. Europoje tokių bedarbių yra vos 14-16 proc. Tai fenomenas. Kalbame ne apie darbo vietų trūkumą, pas mus tiesiog svajojame išvykti...
Mūsiškiai vyksta į Ispaniją ir suranda darbą, kai šalyje yra 45 proc. nedarbas“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad veikiausiai čia reikia kalbėti apie požiūrį, mat Didžioje Britanijoje lietuviai taip pat sutinka dirbti ir už mažesnius atlyginimus ir tai anaip tol nėra darbo vietų problema.
Darbas – nebėra vertybė
Anot B. Gruževskio, jaunoji karta paprasčiausiai atprato dirbti: „Jau nebesuvokiame darbo kaip vertybės. Žinoma, mūsų padėtis tarp kitų ES šalių gerėja, bet atviros rinkos sąlygomis kartais atsiranda tam tikrų prieštaravimų: kas iš to, jei šalsi mažina nedarbą, kai iš jos važiuoja žmonės.“
Pasak profesoriaus, mažėjanti imigracija taip pat nėra gerai, nes mažėja darbo rinkos pasipildymas. „Nedarbo mažėjimas įgauna neigiamą aspektą, nes mažėja Lietuvos darbdavių galimybės apsirūpinti tinkamais ištekliais. Ira ir dar vienas aspektas – augs darbo kaštai, o apsirūpinimas darbo jėga nedidės.
Tai žymiai blogiau nei aukštas nedarbas“, – kalbėjo B.Gruževskis ir pateikė pateikė pavyzdį, kad darbuotojų trūkumas tokiuose sektoriuose, kaip tekstilė, anaip tol nereiškia, kad nėra darbuotojų, bet mažas tokių darbo vietų patrauklumas.
„Jei jaunam žmogui sunku, kad ir kaip patriotiškai jis būtų nusiteikęs, jis negali sau leisti malonumo gyventi tėvynėje“, – konstatavo profesorius.
Mažėja gyventojų, bet ne aukštųjų mokyklų
Su B.Gruževskio pastebėjimais dėl darbo rinkos iššūkių sutiko ir diskusijoje dalyvavęs politikas Eugenijus Gentvilas: „Lietuvoje yra didelė skylė profesinio rengimo sferoje, turime daugiau nei keturiasdešimt aukštųjų mokyklų, nors gyventojų vis mažėja, o šios mokyklos egzistuoja tam, kad išlaikytų savo personalą, o ne tam, kad paruoštų specialistus“.
Politiko teigimu, Švietimo ir mokslo ministerija nuolat kalba apie aukštąjį ir vidurinįjį mokslą, o štai profesinio rengimo nebelikę. E.Gentvilas pateikė pavyzdį apie tai, kad itin daug Lietuvoje dirba užsieniečių krovinių vežimo sektoriuje.
Kalbėdamas apie kvalifikuotą darbo jėgos trūkumą premjeras Algirdas Butkevičius akcentavo, kad tai viena svarbiausių ekonominių problemų regionuose: „Nuolat kalbame apie plėtrą regionuose. Kalbėkime pavyzdžiais, neseniai teko diskutuoti su verslo sektoriaus atstovais Marijampolėje. Tyrimas, kad iš dešimties tūkstančių bedarbių atsirado tik vienas kvalifikuotas technologas“.
A. Butkevičiaus teigimu, tam tikrus žingsnius privalo žengti ir politikai, nuolatine praktika turi tapti atvirų durų dienos kolegijose, universitetuose, profesinėse mokyklose. „Pavyzdžiui, parėjusiais metai, vienoje gimnazijoje, kurią baigė apie 140 absolventų, net 22 neatėjo atsiiimti atestatų, o direktorius paaiškino, kad jų šeimose jiems buvo paaiškinta, emigracijoje dirbdami padavėjais ar indų plovėjais, jie uždirbs geriau“, – kalbėjo A. Butkevičius ir pridūrė, kad žmonės turi pasijusti reikalingi savo šalyje.
Anot premjero, tam tikrose verslo sektoriuose turi būti nubrėžiamos aiškios ateities gairės. „Tekstilės įmonių vadovai sako, kad neturi specialistų, mat studijuoti stoja vos kelis, o reikėtų keliolikos. Komunikavimas, politikų ir verslo bendradarbiavimas su jaunimu yra labai svarbu“, – sakė premjeras.
Ar reikia Marijampolei 40 šokių mokytojų?
Premjerui paprieštaravo Gabrielius Landsbergis, kuris tikino lankęsis Marijampolės profesinio rengimo centre ir nustebo, kad studijų baigimo diplomai buvo įteikti net kelioms dešimtims absolventų.
„Kiek Marijampolei per metus reikia šokių mokytojų? Nulio. Gal pora ir randa darbą, o ką veikia 38 kiti kasmet? Jie perka bilietą ir išvažiuoja, kodėl ruošiame specialistus, kurių nereikia?“, – kalbėjo G.Landsbergis ir pridūrė, kad patys jaunuoliai nėra pakankamai informuoti ir renkasi specialybę, kuri arčiausiai jų, einama mokytis todėl, kad yra laisva vieta ir ji valstybės finansuojama.
Mokyklos nėra suinteresuotos žmonių įsidarbinimu ir kol nebus suinteresuotos, tol tokių nesąmoningų programų turėsime“.
