Laleli yra visko, ko tik galėtum užsimanyti: drabužių, avalynės, buitinės technikos, papuošalų. Tik pirkėjų pastaruoju metu čia – nė kvapo.
Šimtai Turkijos įmonių Laleli vitrinose iš Europos ar Azijos atvykusiems verslo klientams rodo gaminius, kurie vėliau pasklinda po daugybę posovietinių šalių parduotuvių ir turgaviečių.
Iš čia prekės keliauja į lietuviškus Gariūnus.
Darbinė kalba – rusų
Po Sovietų Sąjungos griūties šį Stambulo rajoną okupavo darbo, lengvesnių pinigų ir pigių turkiškų prekių ieškantys prekeiviai iš buvusios Sovietų Sąjungos, tuometės Jugoslavijos, kitų šalių. Ilgainiui visų čia dirbančių ir prekybinius ryšius mezgančių verslininkų bendra darbine kalba tapo rusų kalba.
Laleli mirgėte mirga kirilica išrašytomis iškabomis. Apie išpardavimus čia skelbiama rusiškai, ir niekas nenustemba, jei pirkėjas už prekes nusprendžia atsiskaityti rubliais.
„Koža! Dublionka! Zachodi, pasmotry!“ („Oda! Versta oda! Užeik, pažiūrėk!“) – prie brangiais kailiais nukabinėtų vitrinų šūkauja specialiai klientų vilionėms samdyti žmonės. Nors parduotuvių lentynos lūžta nuo nukainotų išparduodamų prekių, viduje – vos vienas kitas, o dar dažniau – nė vieno pirkėjo.
Kaskart – vis blogiau
Armėnė Julija pirkėjų lūkuriavo parduotuvės kieme. Iš pradžių į žurnalistę žvelgusi kaip į būsimą klientę, vėliau ji pratrūko.
„Viskas virsta aukštyn kojomis. Pirmuosius klientus praradome, kai Rusija paskelbė Turkijai sankcijas. Po to nugriaudėjo sprogimas centre, vėliau – Atatürko oro uoste.
Po kiekvieno tokio įvykio pirkėjų likdavo vis mažiau. O dabar dar tas perversmas. Turistų neliko, klientai bijo skristi. O paskutinis lašas – paskelbta nepaprastoji padėtis. Baisu ir pagalvoti, kas bus toliau“, – guodėsi nuo pat šio rajono suklestėjimo – perestroikos laikų – čia dirbanti armėnė.
Kamuoja nežinia
Ieškodamos lengvesnio gyvenimo daugiau kaip prieš dešimtmetį į Stambulo Laleli atklydo gruzinė Nani bei moldavė Akulina. Margaspalvių skarų rojuje triūsiančios moterys bijo galvoti apie ateitį.
„Mano šeima liko Gruzijoje. Čia dirbdama iki šiol galėjau ja pasirūpinti. O dabar reikalai pašlijo. Nežinau, kaip reikės gyventi toliau“, – dėstė pusamžė Nani.
Akulina tvirtai įleidusi šaknis Turkijoje – ji ištekėjusi už vietinio. Čia jos šeima.
„Taip blogai dar niekada nebuvo. Atrodo, kad teks ieškoti kitokios veiklos“, – svarstė moteris.
Jodvi neslėpė, kad pastaruoju metu Stambule nesijaučia saugiai, todėl po darbo kuo greičiau skuba namo.
„Dabar nesame tikros dėl nieko – nei dėl darbo, nei dėl verslo, nei dėl saugumo“, – sakė moterys. Ir pridūrė: aplink daug politikos, tačiau jos su tuo nenori turėti nieko bendra.
Pirkėjai sugrįš
„Jau septynis mėnesius nesulaukiame pirkėjų. Jie bijo“, – neslėpė kitas Laleli verslininkas.
Prisistatęs Zaufo vardu jis tik kartojo: „Krizė, baisi krizė. Sirijoje krizė – visai Turkijai blogai, Rusijoje krizė – Laleli blogai. Kur mums parduoti prekes, kai Rusijai ir visai Europai blogai?“ Bet jis jau mato šviesą tunelio gale.
„Šnekėjau su mūsų verslo partneriais. Jei viskas aprims, jie po savaitės kitos pirks bilietus ir skris čia. Tikiu, kad ši suirutė laikina. Jei netikėčiau, čia manęs nebūtų“, – guodėsi Zaufas.
Prekiavo net Holivude
„Dabar prekyba ne tokia, kaip ankstesnėmis vasaromis. Nuosmukis tokiu metų laiku yra įprastas, tačiau tikrai ne toks, su kokiu susiduriame dabar.
Jeigu tai tęsis dar keletą mėnesių, bus rimta problema“, – sakė puikiai rusiškai kalbantis „Tonelli“ prekės ženklo vyriškais marškiniais prekiaujančių parduotuvių savininkas Habizas.
Tuščioje šešių aukštų parduotuvėje besisukiojantis Habizas skėsčiojo rankomis: „Dirbu su klientais iš 63 šalių – pradedant Vidurio Azija ir baigiant Australija.
Tarp mūsų klientų – net Holivudas. Tačiau jie pristabdė bet kokius skrydžius į Turkiją.“
Tačiau Habizas rado išeitį, kiek palengvinančią kasdienybę ir neleidžiančią bankrutuoti. Jis nufotografuoja kolekciją ir siunčia ją klientams. Jie išsirenka juos sudominusius gaminius. Tuomet turkas sukrauna siuntą, kuri iškeliauja pirkėjams.
„Tačiau jau tikrai ne tokiais kiekiais, kokie būdavo anksčiau. Dabar vieną kitą dėžę užsako, ir viskas. Ne taip, kaip anksčiau – konteineriais“, – vos pasidžiaugęs nuliūdo verslininkas.
Nepagailėjo pagyrų lietuviams
Per daugybę metų, kuriuos Habizas sukasi šiame versle, jis sulaukė galybės prekybininkų iš Baltijos šalių.
„Jūsiškiai, lietuviai, ne bailiai – neišsigando. Tuos, kurie anksčiau atvykdavo iš Baltijos valstybių, iš Ukrainos, ir dabar galima čia sutikti“, – mėgino lietuvius pagirti turkas verslininkas.
Tuo komplimentai nesibaigė.
„Jūsų žmonės labai taikūs, šilti. Su jais niekada neturėjome problemų. Jei atvažiuoja, užsako prekių, mes garantuoti – bus laiku atsiskaityta. O štai su klientais iš kitų šalių būna visko“, – kalbėjo Habizas.
Aukso amžius baigėsi
Turkijos verslininkai svarstė, kad Laleli – vieno didžiausių regione turgaus – aukso amžius jau baigėsi. Ristis nuokalnėn pradėta prieš porą metų, kai pasaulyje įsisuko krizė.
„Pradėjome mažinti kainas: iš pradžių – iki 20 proc., o dabar jos jau sumažėjo net 60 proc. Štai šie baltiniai iki krizės kainavo 20–25, o dabar jų kaina kritusi iki 14–15 dolerių. O juk mes perkame ne kinų, bet vietines, kokybiškas medžiagas. Turime fabriką, kuriame siuvame. Dabar tenka juos vos ne už savikainą išparduoti“, – guodėsi „Tonelli“ savininkas Habizas.
