Tūkstančių daugiabučių namų gyventojai pritarė renovacijos planams, parengė investicinius projektus, tačiau toliau – nė iš vietos. Valdžios institucijos jiems liepia laukti, kol teiksis paskelbti dar vieną paraiškų tvirtinimo etapą.
Aplinkos ministerijos prižiūrimas ir labai skambiai išgirtas daugiabučių atnaujinimo procesas akivaizdžiai ėmė strigti po to, kai užpernai vienu metu pradėta renovuoti apie 1200 namų. Nejaugi išsipildė prognozės, kad Lietuvos statybos įmonės, netgi pasitelkusios pagalbos iš užsienio, nepajėgs įvykdyti užsakymų?
Anaiptol. Pajėgumų yra, tačiau jie nepanaudojami. Pirmiausia dėl to, kad buvo prisuktos valstybės finansavimo sklendės.
Tam priežasčių lyg ir neturėjo būti: renovacijai skirtos lėšos grįžta jau sutvarkytų namų gyventojams pradėjus mokėti įmokas ir gali būti naudojamos toliau, komerciniai bankai sutinka dalyvauti šiame procese. Vadinasi, pinigų yra.
Valdžia jau anksčiau apsisprendė projektus laiminti atskirais etapais – taip esą siekiama subalansuoti lėšų srautus bei užsakymus statybų įmonėms ir garantuoti darbų kokybę.
Nuo 2012-ųjų parengta apie 3,7 tūkst. investicinių planų, o artimiausiu metu dar 500–600 atrinktų daugiabučių galės pradėti atnaujinimo darbus. Šįmet iš viso tikimasi atnaujinti apie 800 namų (pernykštis derlius – 574).
Aplinkos viceministrė D.Matonienė išaiškino, kad pradėjus reguliuoti investicinių planų priėmimą, palyginti su skaičiuojama renovuojamų namų statybos darbų kaina, rangovų siūloma sumažėjo 14 proc. Kai kalbama apie šimtus milijonų eurų, tai – reikšminga suma.
Tiktai pamirštama, kad šykštuolis moka du kartus. Prasidėjus kainų konkurencijai pinigus užuodė mažos statybos įmonės. Oficialiai skelbiama, kad šiuo metu renovuojami 775 daugiabučiai, o juose dirba apie tris šimtus bendrovių.
Du namai vienai įmonei? Tai – smulkusis verslas. Bet kai kurie nykštukiniai rangovai ėmė nebeapžioti užsiplėštų darbų. Ne viena bendrovė jau spėjo ir bankrutuoti, o kitų veikla primena aferas.
Antai sostinės Žirmūnų gatvėje esančio daugiabučio gyventojams gėda, kai smalsuoliai fotografuoja išardytus balkonus, nusilupusią akmens vatą. Statybos čia įstrigo sausį dėl nesutarimų su begalę klaidų pridariusia „Orlista“.
Šiai įmonei jau iškelta bankroto byla. „Orlistą“ prakeikė ir vieno Kauno namo gyventojai – gavusi užsakymą įmonė pasamdė kitą bendrovę dirbti ir su ja neatsiskaitė. Žmonėms teko kęsti šaltį, pusmetį gyventi tarp išardytų plytų.
Tai toli gražu ne vieninteliai atvejai. Vienur statybininkai apstato namą pastoliais ir išnyksta. Kitur sumontuoja langą ten, kur jo niekada nebuvo. Tokia mažiausios kainos kaina.
Prievaizdai gali girtis, kaip akylai prižiūri daugiabučių atnaujinimo darbus, kaip baudžia brokdarius arba verčia juos ištaisyti klaidas. Tik ką nubausi, jei įmonė bankrutavusi? Tada tenka ieškoti naujų rangovų, keisti projektą, sudarinėti kitą, didesnę, sąmatą.
Žinoma, yra ir daug gerų pavyzdžių, kai žmonės jau džiaugiasi šiltesniais, gražesniais ir daug taupesniais būstais. Be to, ir jų kaina po renovacijos paprastai pakyla. Tačiau visiems žinomame palyginime kalbama apie medaus statinę ir šaukštą deguto, o šiuo atveju jo – jau gera stiklinė.
Ar būtų geriau, jei vienadienes bendroves pakeistų solidžios ir turinčios patirties? Be abejonės. Iš jų nuolat būtų galima reikalauti pataisyti broką, jei toks išlįstų, nes kitaip nukentėtų geras vardas.
Bet rinkos banginiai kol kas pernelyg neskuba mestis į renovacijos vandenis. Kliudo ne tik varžytuvės dėl mažiausios kainos, bet ir keistas finansavimas. Jei rugpjūtį bus palaiminti keli šimtai projektų, tų daugiabučių bendrijos ar administratoriai su rangovais rankomis sukirs geriausiu atveju rugsėjį, o dabar prasidės spalį. Kartu su šildymo sezonu.
Praėjusią žiemą daugeliui praeivių akis badė kone metams baigiantis pradėtas atnaujinti dviaukštis namas sostinės Antakalnio mikrorajone. Užspaudus šalčiams statybininkų neliko, pusė sienų jau buvo uždengtos akmens vata, o kita pusė – plikos.
Nesunku atspėti, kiek drėgmės apšiltinimo medžiagos sutraukė baigiantis žiemai. Pavasarį sugrįžę darbininkai viską užbaigė. Namas gražus, tiktai kas slypi po dailiu fasadu, gali išlįsti po metų, dvejų ar dar vėliau.
Pasirodo, valdininkams sunku suvokti, kad statybų darbams skirtas šiltasis metų sezonas. Jei projektai būtų tvirtinami sausį ar vasarį, nuo balandžio atšilus orams renovacija galėtų būti baigta per mėnesį ar du. Tačiau kai pinigai skiriami rudeniop, per žiemą tenka stebėti pusiau skustus, pusiau luptus pastatus.
Regis, daugiabučių modernizavimo prievaizdai perėmė pačias blogiausias tradicijas iš kelių sektoriaus. Daugelį metų keliams skiriamos sumos paaiškėdavo tik vasarop, o konkursai baigdavosi rudens pradžioje.
Kita vertus, pasklido kalbų, kad šįmet renovacija pristabdyta dirbtinai: esą prieš pat rinkimus paskelbus apie naują proveržį už tai atsakingos politinės jėgos tikisi gauti papildomų simpatijų. Gal tai tiesiog gandai, tačiau sutapimas – akivaizdus.
