Trisdešimtmetis J.Šuklinas buvusius savo varžovus – Rio de Žaneire startuosiančius kanojininkus – stebės iš šalies. Pavasarį per Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo taurės varžybas Trakuose jam iš rankų išsprūdo kelialapis į olimpines žaidynes Brazilijoje.
Tąkart per vienviečių kanojų 200 metrų sprinto varžybas Londono olimpinis vicečempionas J.Šuklinas atplaukė trečias. Ir turėjo pasitraukti iš kovos dėl kelialapio į Rio.
Pastaruoju metu, šiek tiek sumažinęs treniruočių krūvį, jis labiau rūpinasi verslu. Kartu su bičiuliu, statybų bendrovės „Moldeks“ vadovu Ivanu Chomenka Visagine prieš trejus metus jis įsteigė piceriją, o šiemet atidarė ir restoraną. Todėl Visagine šaknis įleidęs sportininkas ir verslininkas ėmė rūpintis tuo, kur ir kuo pamaitinti šio miesto gyventojus ir jų svečius.
– Maisto produktai – brangūs, patiekalai iš jų – taip pat. O jūs ėmėte ir sumanėte maitinimo paslaugas teikti atokiame, kone ties siena su Baltarusija esančiame mieste? – paklausiau J.Šuklino.
– Visaginas yra mano gimtasis miestas. Jame praleidžiu daugybę laiko ir matau, ko jame labiausiai trūksta.
Ne šiaip sau prieš trejus metus su Ivanu atidarėme piceriją. Mieste tiesiog nebuvo kur greitai užkąsti.
O dabar tai, ką uždirba picerija, jai ir atitenka. Ten vis dar ko nors prireikia, nes išsinuomoję patalpas daug pinigų jai negalėjome skirti, įrengėme ją paprastai.
Į restoraną „Rendez Vous“ su Ivanu taip pat investavome pačių uždirbtus pinigus.
Aš jų buvau sutaupęs sportuodamas, draugas – dirbdamas statybų įmonėje. Nutarėme, kad reikia plėtoti veiklą, kurios ėmėmės. Pamatėme, kad picerijos per mažai, kad mieste reikia ir tokios vietos, kur būtų galima pasibūti: ir skaniai pavalgyti, ir pasiklausyti muzikos. Juoba kad neretai į Visaginą atvyksta svečių iš užsienio, galimų investuotojų, o jų į piceriją nenusivesi.
Vienas nei picerijos, nei restorano nebūčiau steigęs. Kadangi esu sportininkas profesionalas, man nuolat tenka arba treniruotis užsienyje, arba dalyvauti varžybose. O juk reikėtų, kad kuris nors iš mudviejų, savininkų, būtų greta – rūpintųsi, kad nieko maitinant klientus netrūktų ir kad jie būtų svetingai priimami.
Gerai, kad Ivanas tam galėjo skirti laiko.
Vis dėlto mums tai – ne verslas. Jei būtume verslininkai, būtume priversti taupyti klientų sąskaita – mažinti išlaidas, vadinasi, prastinti patiekalus, didinti maržą. O dabar darome tai, kas mums patiems patinka.
– Kartu su I.Chomenka nuo 2015-ųjų esate ir miesto tarybos nariai. Ar šios pareigos padėjo atidaryti restoraną?
– Konkursą patalpoms įsigyti laimėjome maždaug prieš metus. Bet tai padarius kilo ir sunkumų. Kadangi abu su Ivanu esame tarybos nariai, kiekvienas mūsų žingsnis buvo atidžiai stebimas. Netrūko nei pavydo, nei skundų. Visa tai stabdė darbus.
Restoraną kūrėme Visagino kultūros centro pastate. Jame neseniai buvo atnaujintos ir teatro, ir kino salės, veikia ir paveikslų galerija.
Tai tokia vieta, kurioje nei baro, nei kavinės steigti nesinorėjo, nes tai – kultūros traukos centras: po spektaklio ir patys žiūrovai daug mieliau užsuktų į restoraną nei į piceriją.
Patalpos ten labai mažos, tilpo vos trys stalai. O greta už ES paramos pinigus buvo pastatyta ir didelė terasa. Joje išplėtėme restorano erdvę – iškėlėme karkasines sienas, stogą. Tačiau tai – ne idealios patalpos. Pavyzdžiui, terasos grindys buvo paklotos naudojantis ES pinigais, labai prastos. O jų pakeisti nevalia – dar nesibaigė penkerius metus trunkantys įsipareigojimai paramos teikėjams.
Be to, šalia – daugiabutis, todėl turėjome daryti akliną sieną, kad nesklistų garsas, – muzika netrukdytų žmonėms.
Šiuo metu su savivaldybės architektu dar deriname nedidelį projektą – greta pastato esančiame žemės plote norime įrengti vaikų žaidimų aikštelę.
Bet ten – valstybinė žemė, reikia daugybės leidimų.
Tad, atidarę restoraną balandį, dar eksperimentavome. Ilgokai nebuvome galutinai sudarę valgiaraščio, teko keisti ir kai kurių žaliavų, pavyzdžiui, mėsos, tiekėjus. Rengėme roko ar klasikinės muzikos vakarus, žiūrėjome, kokius patiekalus kokie klientai renkasi.
– Vilniaus centre esančias kavines yra apgulę užsienio turistai, patiems vilniečiams kainos ten sunkiai įkandamos. O čia Visaginas. Kainas derinote prie miesto?
– Skaičiavome patiekalų savikainą. Apstulbau pamatęs, kokia ji didelė. Balandį per oficialų restorano atidarymą svečiams pagaminome tai, kas mums patiems skanu, pavyzdžiui, burokėlių karpačą.
Atrodytų, kad tai paprastas patiekalas: virti burokėliai, padažas, sūris, kedrinės pinijos.
Pradėjome skaičiuoti. Vien kedrinių pinijų kaina vienam patiekalui – 2 eurai. O dar sūris? Pasirodo, vienos porcijos savikaina pasiekė 8 eurus. Aš pats tiek nemokėčiau.
Bandėme optimizuoti: pakeitėme kedrines pinijas graikiniais riešutais, sūrį – kitu. Ragaujame, bet skonis jau ne toks geras. Neliko pikantiškumo.
Pavyzdžiui, atvežė ūkininkas paragauti jautienos: skanūs iš jos kepsniai. Bet vienai porcijai skirto mėsos gabalėlio savikaina – 12–15 eurų, o kur dar garnyras?
Paaiškėjo, kad patiekalo be 35–40 eurų nepagaminsi. Kas Visagine už jį gali tiek sumokėti? Juoba kad savikaina – ne tik produktai, bet ir darbas, ir energijos sąnaudos. Teko rinktis – daugiau patiekalų gaminti iš vištienos, ji pigesnė už jautieną.
– Restorano sėkmė, ko gero, priklauso ir nuo gero vyriausiojo virėjo.
Ar jums pavyko rasti gerų darbuotojų?
– Turime gerą virėją. Jis dirba laisvu grafiku – tai picerijoje, tai virtuvėje.
Subūrėme ir picerijoje gerą komandą. Visi dirba ne kaip samdiniai – kaip savininkai. Visas šventes švenčiame kartu. Net per laisvadienius jie užsuka į piceriją, o jei pamato, kad daug klientų, persirengia darbo drabužiais ir puola padėti.
Iš viso jau sukūrėme 18 darbo vietų. Vasaros pradžioje priėmėme jauną darbuotoją, kuris organizuoja renginius. Vaikinas šiemet baigė 12-ą klasę, jis – labai talentingas.
– Ar dar treniruojatės, ar pairkluojate kanoją?
– Sportuoju, bet jau ne tiek daug kaip anksčiau – varžybų kol kas nėra. Šį sezoną jose jau nebedalyvausiu. Be to, ypač laukiu oficialaus tarptautinės olimpinės federacijos atsakymo, ar tikrai po Rio de Žaneiro nebeliks olimpinės 200 metrų kanojų sprinto rungties. Jei vis dėlto ji liks, tuomet rengsiuosi kitai olimpiadai. O jei ne? Gal dar pabandysiu irkluoti 500 metrų arba dvivietėje kanojoje.
Man trisdešimt metų, kas žino, ar yra prasmės persėsti iš vienokios kanojos į kitokią. Ketinau startuoti Rio de Žaneire ir po to atsisveikinti su profesionaliuoju sportu. Visas jėgas šiemet skyriau treniruotėms, bet iškritau iš atrankos.
– Verslą pamažu įsukote, bet ar turite savo namus?
– Turiu butą ir Visagine, ir Vilniuje. Norėjau jau po Londono olimpiados Visagine pasistatyti svajonių namą, ieškojau jam sklypo. Bet visa tai užsitęsė – neturėjau laiko. Be to, Visagine apskritai daugybė sunkumų, susijusių su žeme.
Yra parengtas detalusis 9 hektarų sklypo planas, jame galėtų iškilti privatūs namai. Bet vienkartinis mokestis už tą valstybinę žemę siekia net pusę milijono eurų. Taip valstybė kiša koją savivaldai. Netgi miškas Visagine priklauso valstybei, tad norint nupjauti net ir avarinės būklės medį reikia begalės leidimų.
Sportuodami galvoja ir apie ateitį
Sportininkai profesionalai treniruotėse liedami prakaitą ima sukti galvą, iš ko gyvens, kai baigs karjerą. Ne vienas jų yra pasukęs link verslo kaime – įrengęs kaimo turizmo sodybų.
Šalčininkų rajone, Paupio kaime, sodybą „Paupys“ įkūręs garsus rankininkas Gintas Galkauskas Lietuvos rinktinei atstovavo kone 20 metų – iki pat 2005-ųjų. Į vartus rankininkas svaidė kamuolį kovodamas Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Islandijos, Slovakijos komandose.
Septyniskart Lietuvos krepšinio lygos čempionas Kęstutis Šeštokas, žaidęs ir „Žalgirio“ (1993–2000 m.), ir „Lietuvos ryto“ (2004–2005 m.) komandose, kaimo turizmo sodybą „Pas Šeštoką“ Molėtų rajone įkūrė maždaug prieš šešerius metus.
Šiuo metu ne tik treniruoja futbolo vartininkus, bet ir Utenos rajono Užpalių seniūnijoje sodybos „Širvynė“ svečiais rūpinasi ir Utenos apskrities futbolo asociacijos prezidentas Dainius Širvys.
