Rio olimpinėse startuos daugiau kaip 11 tūkst. sportininkų. Tik nedidelė dalis iš jų namo grįš su medaliais, o dar mažiau galės pasigirti, kad piniginės investicijos, kurių pareikalavo pasiruošimas, atsipirko.
Su pinigais elgtis nemoka
Žinoma, kai kuriems olimpinės gali būti bilietas į sėkmę. Daugybę medalių ankstesnėse žaidynėse pelniusio JAV plaukiko Michaelio Phelpso turtas vertinamas daugiau kaip 50 mln. dolerių. Dėl JAV gimnastė Simone Biles jau varžosi tokie pasauliniai prekės ženklai kaip „Nike“ ir „Special K“ ir jai prognozuojama multimilijonierės ateitis, jei tik sugebės tinkamai tvarkytis su pinigais.
O tai pavyksta ne visiems, net ir labai puikiems atletams. Dažniausiai nuo pat mažų dienų jie yra įpratę visą savo laiką ir jėgas skirti treniruotėms, o apie pinigus galvoti tik tiek, kiek jų reikia sportui ar įrangai.
Kredito kortelių kompanija „Visa“ net surengė finansinio raštingumo kursus Rio olimpinių žaidynių dalyviams, kuriuose pasakojo, kaip atletams reiktų rūpintis savo finansine ateitimi.
Tokių programų olimpiečiams tikrai reikia. Tik populiariausiose sporto šakose besivaržantys sportininkai gali tikėtis reikšmingų partnerystės pasiūlymų, o net jų sulaukus, prastas pasirodymas olimpinėse gali brangiai kainuoti.
Jeigu atleto sporto šaka olimpinėse pasirodo ne kiekvieną kartą arba kai finale jis lieka ketvirtas – kai medalį nušvilpia vos kelias sekundes ar net jos dalis greičiau finišą pasiekęs varžovas, tai gali labai atsiliepti ir sportininko biudžetui.
Daugeliui atletų tai pažįstama: kol geriausios gimnastės pritraukia tūkstančius fanų ir dešimtis rėmėjų, nemažai aukščiausio lygio sportininkų, kurie nepasiekia tokio populiarumo, gyvena ties skurdo riba.
Nori tapti profesionaliu jojiku? Puiku, bet būk pasiruošęs šiam sportui paaukoti apie 20 tūkst. dolerių per metus. Tai paaiškina, kodėl tarp populiarų jojikų – tiek daug milijonierių vaikų.
Pinigai – tik už medalius
Prieš Rio olimpines žaidynes net 100 JAV atletų pradėjo paramos kompanijas, per kurias bandė surinkti pinigų pragyvenimui.
Dauguma šalių medalininkams yra pažadėjusi piniginius prizus. Šiais metais Indija žada už kiekvieną aukso medalį sportininkams skirti rekordinę sumą – 10 mln. rupijų (apie 160 tūkst. dolerių). Kinija savo sportininkams siūlo ne tik pinigus, bet ir naujas mašinas bei žirgus.
JAV šiemet pažadai kur kas kuklesni – už kiekvieną aukso medalį Amerikos sportininkai gaus po 25 tūkst. dolerių.
Sumos didelės, tačiau daugumos atletų sėkmės viršūnė – patekimas į olimpines žaidynes bei pasirodymas jose. O paskui – bandymas išgyventi iki karjeros pabaigos. Vyriausybės dažniausiai dosnios tik laimėtojams – 2009-2012 m. iš JAV biudžeto tik 10,3 proc. buvo skirta atletų rėmimui.
Po žaidynių – bankrotas
Net medaliai kartais negelbsti, pavyzdžiui, Pekino olimpinėse dziudo čempionė Ronda Rousey iškovojo bronzos medalį, bet jau po poros mėnesių turėjo gyventi automobilyje, nes neįstengė sumokėti už būsto nuomą.
Dar liūdnesnė yra kitos olimpinio medalio laimėtojos – Debi Thomasos istorija.
1988 ji tapo pirmoji afroamerikietė, laimėjusi dailiojo čiuožimo rungtį olimpiadoje ir iškovojusi bronzos medalį. Po olimpiados ji mokėsi medicinos, pabaigė universitetą ir gavo gydytojos licenciją. Šiuo metu licencijos galiojimas yra pasibaigęs, o D.Thomson jau pranešė apie savo bankrotą.
Šiandien moteris gyvena namelyje ant ratų ir net nebeprisimena, kur padėjo medalį bei pačiūžas.
Žinoma, negalima dėl to kaltinti vien atletų nesugebėjimo tvarkyti pinigų ir grįžti į normalų gyvenimo ritmą po olimpinių žaidynių. Olimpiečių realybė iš tiesų nėra tokia graži kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kai kurie olimpinio komiteto nariai, pavyzdžiui Monako princas Albertas, vien sėdėdamas ir žiūrėdamas rungtynes uždirba daugiau, nei jose besivaržantys atletai. Reklaminiai pasiūlymai ir rėmimo projektai yra vertingi, tačiau tai labiau išimtis nei olimpinių čempionių kasdienybė.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
