Tai ilgokai liks mįsle. Bent jau tol, kol į Chaimo Frenkelio vilą Šiauliuose atlydėjęs gidas nepadės jos įminti.
„Košerinio maisto paslaptys“ – viena tų edukacinių programų, kurios turistus į šią vilą traukia lyg medus – muses.
Suaugusiajam – 10, moksleiviui – 9 eurai. Štai už tokią kainą galima ne tik skaniai pavalgyti viloje, bet ir sužinoti, kodėl – mūsų akimis - tokį keistą maistą tūkstantmečiais valgė ir tebevalgo žydai.
“Dirbu seniai. Bet per visą savo darbo patirtį tik vieną kartą tokią edukacinę programą buvo užsisakę žydai. Ir tai suprantama.
Juk neįmanoma žydų nustebinti tuo, ką jie ir taip dažnai valgo. O štai lietuvius nustebinti pavyksta“, – patikino gidas.
Košerinis maistas. Koks jis?
Solidžiame vilos valgomajame, kuriame XX a. pradžioje pietaudavo garsaus verslininko Ch.Frenkelio šeima, svečiai ant maco tepa vištų kepenėlių paštetą (Gehakte leber). Ir tuo metu, kai pirmieji kąsniai ima slysti gomuriu, edukacinės programos vadovas pamažu ima regzti savitas intrigas.
Tikėtina, kam jos kam nors šiek tiek sugadina apetitą. Nes gidas prakalba apie tai, kodėl ne visų gyvulių mėsa gali būti košerinė.
Žydai gyvulius atsirenka pagal du svarbiausius kriterijus – tai turi būti skeltakanopis bei atrajojantis gyvūnas.
Štai todėl žydai daugybę patiekalų gamina iš jautienos, bet nevalgo kiaulienos. Ir ne todėl, kad kiaulė – nešvarus gyvulys. Bet dėl to, kad jos mėsa negali būti košerinė, nes neatitinka vieno iš dviejų svarbiųjų kriterijų.
Košerinio maisto gamybos procese svarbus ir pats gyvulių skerdimo procesas. Yra numatyta, kaip turi būti išgalandamas peilis, kaip – laikomas, koks tikslus turi būti jo dūris, kaip reikia nuleisti kraują. Svarbu ir tai, kad visa tai gali atlikti tik skerdikas rabinas.
Štai dėl to žydai niekada negamina maisto iš gyvūnų, sumedžiotų ar sugautų spąstais – jų mėsa negali būti košerinė, nes jau vien iš baisaus išgąsčio jų organizme prisikaupia adrenalino, o kur dar kraujo nuleidimo ritualai?
Tad iš ko sulipdytas kukulis?
Paukštieną žydai taip pat valgo ne bet kokią - daugumą patiekalų jie gamina iš vištienos. Kad minėtasis vištienos sultinys yra skanus, tuo liežuvis nesuabejoja. O štai kukulaičio skonis – keistokas. Kodėl? Nes tai savitas maltinis, pagamintas iš maco (žydiško prėskučio) tešlos, sumaišytos su maltomis vištienos odelėmis.
Pagardintas cinamonu ir kitais prieskoniais, jis tampa patiekalu, vadinamu „Maca kneidl“.
Naujieji metai – čia pat?
Dar vasara, o po gero mėnesio jau – Naujieji metai? Taip, jei tik jie skaičiuojami pagal Hebrajų kalendorių.
Spalio 3-iąją žydai švęs Roš ha-šana – Naujųjų metų šventę, ir taip pradės 5777-uosius metus.
Ką jie valgo per tokias šventes? Pirmiausia tai, kas saldu. O tai gali būti jautienos, virtų bulvių ir džiovintų slyvų troškinys. Ne itin gražus pažiūrėti, bet – gardus.
Slyvos patiekalui, vadinamam „Floimen tsimmes“, suteikia saldumą, o tai itin tinka Naujųjų metų sutiktuvėms. Toks patiekalas turi simbolinę paskirtį – jis valgomas, kad metai būtų saldūs ir turtingi. Ant šventinio žydų stalo visada būna ir skiltelėmis supjaustyto obuolio – tai dar vienas Naujųjų metų simbolis.
Kitas - skritulėliais supjaustytos morkos. Jos simbolizuoja pinigus, saldžius malonumus – iš morkų išvirti saldumynai „Imberlach“.
Po pietų - balinta kava? Tai neįmanoma
Judėjų maisto taisyklės – kašrutas – egzistuoja jau tris tūkstančius metų. Taisyklių sąrašas – o jų apie 600 – yra įtrauktas į šventąją žydų knygą – Torą.
Vena iš tokių griežtų žydų virtuvės taisyklių – nedera vienu metu valgyti pieniškų ir mėsiškų valgių. Kaip sako žydai: „Nevirk ėriuko jo motinos piene“.
Anot edukacinės programos vadovo, turtingos žydų šeimos visada turėdavo dvi atskiras virtuves, kurių vienoje buvo gaminami pieniški valgiai, kitoje – mėsiški. O jei jau virtuvė būdavo viena, tuomet joje buvo surikiuoti du atskiri puodų komplektai.
“Jei kada nors tektų lankytis Izraelio košerinio maisto restorane, pavalgius mėsišką patiekalą neišsireikalautumėt kavos, balintos pienu.
Ant mėsos patiekalų niekada nebus užpilta sviestinio ar grietinėlės padažo“, – patikino gidas. Jei restorane svečiai užsisakytų košerinio vyno, jie gali būti garantuoti, kad jis bus pagamintas taip, kaip reikalauja žydų tradicijos. O tai reiškia, kad jis tikrai turės košerinio maisto gamybos sertifikatą.
“Tokį sertifikatą turi turėti ir vynuogynai.
Nors vynuoges gali nuskinti bet kas, tačiau joks kitas žmogus be rabino ir jo padėjėjų negali peržengti sulčių spaudyklos slenksčio. Joje ir yra vyno gamyba apipinama mistika.
Tik tada, kai vynas subręsta ir yra išpilstomas į butelius, rabinas pasirašo sertifikatą, kad visa gamyba buvo tinkamai prižiūrėta“, – paaiškino žydų kulinarinio paveldo žinovas.
Žiupsnelis istorijos Garsus pramonininkas, „odų karaliumi“ vadintas Ch.Frenkelis vilą Šiauliuose, greta veikiančio odos perdirbimo fabriko, pasistatė 1908 metais.
Jis buvo europinio lygio verslininkas – jo gaminiai buvo žinomi Europoje, įdirbtos odos gaminiai Paryžiuje buvo apdovanoti aukso medaliu. Vis dėlto amžių sandūroje sukūręs Šiauliuose moderniausią ir didžiausią odų perdirbimo įmonę, Ch.Frenkelis neilgai tegalėjo pasidžiaugti gyvenimo gerove.
Ch. Frenkelis turėjo keturis sūnus, trys jų mirė kūdikystėje nuo infekcinių ligų, išgyveno tik Jokūbas. Jis 1906 metais baigė Berlyno universitetą, kur įgijo chemiko specialybę. Ir grįžęs ėmėsi dirbti kartu su tėvais, įdiegė fabrike moderniausius tuo metu odų rauginimo metodus.
Bet Pirmasis pasaulinis karas sėkmingą verslą nutraukė.
Iki karo viloje gyvenusi šeima vėliau, tarpukariu, ja dalinosi su Šiaulių hebrajų gimnazija. Įmonės pastatuose po karo jaunesnysis Frenkelis įkūrė „Bato“ fabriką, tačiau su tėvu dirbo nebeilgai. Ch. Frenkelis nuo širdies smūgio mirė 1920 metais.
J.Frenkelis emigravo iš Šiaulių 1939 metais. Našlė Dora pateko į Šiaulių žydų getą, kuriame mirė. Sovietiniais metais buvusiame Ch.Frenkelio fabrike veikė odos ir avalynės gamykla „Elnias“.
1993-siais vila buvo perduota Šiaulių „Aušros muziejui“.
