Tai pareiškė Europos Parlamento (EP) Turizmo ir transporto komiteto pirmininkas M.Crameris, paaiškinęs, kad duodama pinigų ES laikosi principo „naudok arba prarasi“.
Jeigu „Rail Baltica“ skirtos lėšos būtų nukreiptos į Vokietijos ar Prancūzijos transporto projektus, tai reikštų viso sumanymo žlugimą, nes ES finansuoja net 85 proc. geležinkelio, turinčio Baltijos šalis sujungti su Lenkija ir Suomija, kainos.
Žinoma, ir EK puikiai supranta šio projekto svarbą, todėl neskubės imtis drastiškų veiksmų, juolab kad vien iki Kauno nutiesta europinė vėžė prarastų prasmę – tai jau nebūtų „Rail Baltica“, o nukėlus finansavimą kitam laikotarpiui, iš viso neaišku, kada ir kiek pavyktų gauti pinigų.
Vis dėlto Baltijos šalims nesibaigiančiais tarpusavio ginčais nevertėtų bandyti EK ir EP kantrybės.
Juk M.Crameris pagrasino, kad jei „Rail Baltica“ projektas būtų sužlugdytas, reikėtų pamiršti ES finansinę paramą ir kitiems stambiems mūsų regiono infrastruktūros projektams, nes jau ir taip Briuselyje kyla abejonių, ar Baltijos valstybės pajėgios dirbti drauge. Ir dėl tokios padėties ypač kaltinama Lietuva.
Mat mūsų šalis siekia, kad „Rail Baltica“ skirti pinigai būtų naudojami ne centralizuotai, o kiekvienai valstybei rengiant atskirus darbų savo teritorijoje konkursus. To pageidauja ir Lietuvos verslas.
Lietuviai baiminasi, kad, visus pirkimus į savo rankas perėmus Rygoje įkurtai projektą valdančiai bendrai įmonei „RB Rail“, Lietuva bus nuskriausta – į Latvijos, o ne į mūsų šalies biudžetą pateks mokesčiai, konkursus laimės didžiulės tarptautinės bendrovės.
Dėl šių priežasčių Lietuva reikalauja, kad ir į „RB Rail“ valdybą kiekviena šalis skirtų po vieną asmenį, neatrenkant jos narių konkurso būdu, kaip pageidauja šios įmonės vadovė B.Rubesa bei jos poziciją remianti Latvija ir Estija.
Lietuva jau yra pasiūliusi į „RB Rail“ valdybą V.Poderį, kuris pralaimėjo B.Rubesai kovą dėl įmonės vadovo posto. Rengiant ir valdybos narių konkursą, gali taip nutikti, kad mūsų šalis išvis joje neturės savo atstovo.
Būtų neteisinga sakyti, kad Vilniaus reikalavimai visiškai nepagrįsti, juo labiau kad esą žodžiu jau buvo sutarta su Ryga ir Talinu, jog kiekviena šalis deleguos į „RB Rail“ valdybą po vieną narį.
Tačiau Lietuvos bėda, kad ji savo teisumu nesugebėjo įtikinti nei Baltijos kaimynų, nei Briuselio. Susidaro įspūdis, kad Ryga ir Talinas susivienijo prieš Vilnių ir laikosi vieningai siekdami atsiriekti kuo storesnę riekę.
Latvijos ir Estijos poziciją remia ir Briuselis.
Mat ES institucijos į „Rail Baltica“ žvelgia tik kaip į europinį ir regioninį projektą, todėl numoja ranka į atskiros šalies nacionalinius išskaičiavimus, laikydamos juos nereikalingu trikdžiu.
Padėtį blogina ir tai, kad „Rail Baltica“ – anaiptol ne pirmas regioninis projektas, kuris stringa dėl Baltijos šalių nesutarimų.
Bene ryškiausias pavyzdys – Visagino atominė elektrinė (VAE), kurios statyba taip pat turėjo būti bendras Baltijos šalių, taip pat Lenkijos projektas.
Bet Lietuva iš pradžių surengė, tiesa, patariamąjį, referendumą, ir šalies piliečiai tarė „ne“ šiam projektui.
O vėliau ėmė vilkinti laiką, niekaip aiškiai neapsispręsdama dėl jo tolesnio likimo.
Lenkija dar 2011 metais pasitraukė iš šio projekto ir rengiasi pati statyti atominę elektrinę, nors nevisiškai palaidotos viltys, kad ši finansiškai pajėgi šalis vėl galėtų susidomėti VAE sumanymu.
Blogiausia, kad kol Lietuva trypčiojo vietoje, Rusija realiai ėmė statyti Baltarusijoje ne tik mūsų šaliai, bet ir visam Baltijos regionui pavojų galinčią kelti Astravo atominę elektrinę, kurios ekonominė prasmė grindžiama elektros energijos eksportu į ES.
Šiuo metu Vilnius skambina pavojaus varpais, reikalauja, kad Briuselis spaustų Minską stabdyti projektą, o gal ir visai atsisakyti elektrinės statybos šalia Lietuvos sienų, taip pat siekia, kad baltarusiška elektros energija nebūtų įsileista į ES.
Bet tai sudėtinga techniškai, o ir ekonominiu požiūriu gali būti itin nenaudinga. Kas kita, jei Lietuva laiku būtų sugebėjusi VAE projektą paversti regioniniu, – rusai, ko gero, nė nebūtų taip forsavę Astravo elektrinės statybos.
Ar įmanoma VAE projektą atgaivinti?
Galbūt. Latvija ir Estija, nors ir nerodo didelio entuziazmo, neatsisako jame dalyvauti.
Tačiau kaimynės vėl bado pirštais į Lietuvą – esą mūsų šalis iki šiol niekaip nesugeba pagrįsti VAE ekonominio tikslingumo, nors dar 2013 metais buvo skelbiama, kad jos statybos finansiniai rodikliai gerokai kilstelėti.
Regis, būtų ypač pavojinga, jeigu Lietuva liktų kalta ir dėl „Rail Baltica“ projekto žlugdymo, o mūsų šaliai jau žeriami priekaištai, kad ji, laikydamasi kietakaktiškai, šantažuoja Latviją ir Estiją.
Tokiomis aplinkybėmis net ir ginant savo nacionalinius interesus nederėtų perlenkti lazdos – geriau mažiau pelno duosiantis kompromisas nei riestainio skylė.
