Marijampolės LEZ valdymo bendrovės direktorius Simonas Petrulis pripažino, kad danai buvo kieti derybininkai, iškėlę labai daug sąlygų.
Kita vertus, pasirašyta sutartis – pusė darbo, mat dar tik prasideda didžiulio gamybos komplekso projektavimas ir statybos.
– Pastaruoju metu daug kalbame apie iš Lietuvos besitraukiančius investuotojus. Marijampolėje – atvirkščiai. Kokie šio regiono privalumai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo S.Petrulio.
– Tikėjome savo komanda ir regiono pranašumais, įsijautėme ir į kitos šalies kultūrinius ypatumus. Su nedidele komanda nusprendėme, kad pirmiausia išryškinsime Marijampolės regiono privalumus.
Danų investuotojai, mano žiniomis, atliko nuoseklų viso regiono šalių tyrimą, svarstė apie Slovakiją, Čekiją, Lenkiją, Latviją. Ypač didelė konkurentė mums buvo Lenkija.
Iš pat pradžių su Marijampolės LEZ valdymo bendrovės steigėjais – „Arvi“ vadovais – sutarėme, kad reikės išskirtinės kantrybės, nes procesas bus ilgas. Viskas prasidėjo nuo balto popieriaus lapo ir pieštuko.
Įgūdžių kuriant naujas organizacijas jau turėjau, todėl žinojau, kaip svarbu nuo pat pirmojo žingsnio sustyguoti tiek lanką, tiek strėlę, kad vėliau turėtume kuo mažesnę „šaudymo“ paklaidą.
Padėjo jau sukaupta patirtis: prieš 15 metų dirbau su skandinavais ypač konkurencingame telekomunikacijų sektoriuje, pristatydavau naujus produktus ir paslaugas Lietuvai.
Manau, kad ne kiekviena Lietuvos savivaldybė pajėgi ryžtis tokiems projektams kaip LEZ kūrimas plyname lauke. Tačiau „Arvi“ vadovas Vidmantas Kučinskas ir Marijampolės meras Vidmantas Brazys jau kuris laikas juto, kad padėtis regione dėl prastėjančių demografinių rodiklių ir nedarbo lygio tampa vis labiau įtempta.
Marijampolės LEZ buvo viena galimybių pakilti, tačiau dėl tolimos grąžos iš pradžių viskas atrodė išties miglota. Ne vienas iš tokios iniciatyvos pasišaipė, netikėjo ja.
– Bet vargu ar Danijos kompanijos atstovai iškart pasibeldė į duris ir paprašė užpildyti investicijų sutarties formą?
– Danai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse apžiūrėjo ir kitas zonas. Prieš metus mes visi stovėjome vienoje starto eilėje. Žinoma, siekėme būti geriausiai matomi ir suprantami.
Iš pradžių net savivaldybės tarybos nariams negalėdavau atskleisti net galimų investuotojų pavadinimo ar kitų detalių, nes jie to reikalavo. Prašiau tiesiog tikėti manimi.
Buvome aiškiai įspėti, kad jei investuotojo pavadinimas iškils į viešumą iki sutarties pasirašymo, derybos nedelsiant bus nutrauktos, mat įmonė yra listinguojama akcijų biržoje.
Atėjęs į savivaldybės komitetų ar tarybos posėdžius turėdavau įtikinėti žmones visiškai neatskleisdamas kortų. Kai kurie vėliau jau net šiek tiek kreivai į mane žiūrėdavo, nes „piešiau dramblį“ ir tvirtinau, kad viskas bus labai gerai.
Galėjau tik minėti, kad tai – tarptautinė kompanija, tačiau net jos verslo krypties nenorėjau atskleisti, nes vos tiktai paminėjus langų gamintoją ir Skandinaviją, tučtuojau prasidėtų pavojingai tikslios spėlionės.
Panašią pamoką kaimynai lenkai patyrė su „Land Rover“: vos tik šalies politikai pradėjo apie tai kalbėti, galimi investuotojai pasirinko į kitą šalį.
– Ar Danijos kompanija kėlė kokių nors ypatingų sąlygų?
– Danai turėjo išties ypatingų pageidavimų. Pavyzdžiui, įsteigti vaikų darželį, kad dirbančioms mamoms būtų patogu atsivežti ir palikti vaikus šalia darbo.
Taip pat sutvarkyti viešojo transporto ir kelių infrastruktūrą aplink mūsų LEZ, būtinai užtikrinti lygias moterų ir vyrų darbo sąlygas bei teises.
Iš Danijos atvažiavo tikrai rimti, patyrę derybininkai, fiksuojantys kiekvieną žodį ar judesį. Jeigu tik ką nors LEZ vardu pažadėjai – tai neliks neužfiksuota.
Jie žinojo, kada ir kaip paspausti, kaip išlaikyti pauzę, kaip neatskleisti savo minčių ir kitų veiksmų eigos. Mes šiuo atveju jautėmės silpniau, nes buvome vieni iš kelių dešimčių pretendentų jų verslui plėsti.
Kartais išties trikdė tai, kad kitos šalies derybininkai nerodė jokių emocijų. Na, galvoju, nejaugi visai nepataikiau?
Atsikvėpiau tik tada, kai jie į Marijampolę atvyko su savo grupės prezidentu. Tada jau supratau, kad viskas labai rimta.
Kelis mėnesius prieš pasirašant sutartis teko 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę atsakinėti į elektroninius laiškus ir skambučius vėluojant ne daugiau nei porą valandų.
Tokia mūsų nustatyta vidaus komunikacijos taisyklė tikrai džiugino danus, kurie taip pat dirbo ne mažiau intensyviai.
– Ką pajus Marijampolės regionas atėjus tokiam stambiam investuotojui?
– Jei teisiniai reglamentai ir įvairios valstybinės kontrolės institucijos netrukdys ir be pagrindo nevilkins procesų, tikriausiai jau kitais metais prasidės darbuotojų paieška ir atranka.
Marijampolėje nedarbo lygis tebėra gana aukštas, kaip ir visame regione – Kazlų Rūdoje, Kalvarijoje, Alytuje.
Danų atėjimas turės daug įtakos ne tiktai darbo rinkai, bet ir jau veikiančioms kompanijoms, kuriose dirba reikalingi specialistai.
Langų ir durų gamybos milžinas
Danijos langų ir durų gamintoja „Dovista“ Marijampolės LEZ per artimiausius ketverius metus planuoja investuoti iki 50 mln. eurų ir sukurti apie 300 naujų darbo vietų, o iki 2026 metų – ne mažiau nei 100 mln. eurų ir sukurti bent 1000 darbo vietų.
„Dovista“ – langų ir lauko durų gamybos lyderė Šiaurės Europoje, valdanti 10 gerai žinomų prekės ženklų, įskaitant „Velfac“ ir „Rational“.
Šiuo metu bendrovėje ir jos padaliniuose Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Airijoje ir Lenkijoje dirba apie 4000 darbuotojų.
„Dovista“ priklauso Danijos kapitalo įmonių grupei „VKR Holding“, kurioje dirba daugiau nei 13,5 tūkst. darbuotojų 40 pasaulio šalių.
