„Valstiečiai ir žalieji“, pamatę rinkimų rezultatus, iš karto pasakė, kad pirmas jų darbas Seime bus Darbo kodekso taisymas. Vos pakvipus koalicija su jais, konservatoriai ėmė garsiai visiems priminti, kad Seime balsavo prieš prezidentės veto atmetimą, nors jų programoje deklaruojamus tikslus naujasis Darbo kodeksas kaip ir atspindi. „Valstiečiai“, priešingai, kalba apie darbo santykių liberalizavimą, modernizaciją ir aukštą pridėtinę vertę, bet metodus tam pasirenka ne pačius liberaliausius.
Žinoma, partijų programų nereikėtų vertinti tiesmukai – tai labiau rinkimų, o ne naujos kadencijos planas. Bet vis dėlto kaip gyventų Lietuvos darbuotojai ir verslininkai, jei valstybėje staiga išsipildytų visi partijų programų pažadai?
Valstiečiai ir žalieji – sveiki sugrįžę
Uždrausime, sureguliuosime, kontroliuosime – jei vieną rytą pabustumėte šalyje, visiškai valdomoje pagal Valstiečių ir žaliųjų partijos politinę programą, ko gero žvilgtelėtumėte į kalendorių.
Valstiečiai deklaruoja, kad yra socialinės rinkos ekonomikos šalininkai. Pačia plačiausia prasme tai – tarpinis variantas tarp socializmo ir laisvosios rinkos ekonomikos. Ir nors terminą galima interpretuoti įvairiai, nemažai šios partijos idėjų tikrai dvelkia socializmu.
„Tokioje ekonomikoje nėra vietos lupikavimui ir monopolijų dominavimui“, – skelbia valstiečiai, bet tuojau patys ima siūlyti įvairias monopolijas.
Šalyje, kurioje išsipildytų partijos programa, alkoholio prekyba būtų nacionalizuota ir perduota valstybiniam alkoholio prekybos tinklui, o regionuose, Lietuvos pašto pagrindu būtų įsteigtas Regionų plėtros bankas. Lietuvos oro uostai liktų valdomi valstybės., Sukūrus „nacionalinę viešojo transporto sistemą“ į vieną tinklą būtų sujungtas net viešasis transportas.
Darbuotojams ir vartotojams tokioje valstybėje būtų gerai. Ginče su verslo subjektais vartotojai ar darbuotojai būtų traktuojami kaip silpnesnioji pusė, o darbuotojų pajamos nuolat didėtų.
Su didėjančiomis pajamomis Valstiečių ir žaliųjų partija sieja tiek verslo, tiek visuomenės stiprybę. Primindami apie iš Lietuvos jau pasitraukusius tarptautinius verslus, valstiečiai kalba apie mažą verslininkų interesą kurti naujas darbo vietas Lietuvoje. Kaip jį padidinti? Didinant atlyginimus!
Su verslai valstiečiai tartųsi, bet iš esmės galėtų apsieiti ir be to. „Imsimės sparčių ir efektyvių priemonių gyventojų gaunamų pajamų lygiui kelti – tai apims tiek paskatas darbdaviams mokėti didesnius atlyginimus, tiek reguliacines priemones“, – teigiama partijos programoje.
Verslininkai Valstiečių ir žaliųjų programos išsipildymo atveju turėtų rūpintis ne tik darbuotojų atlyginimais, bet ir jų gyvenimo sąlygomis – šalia darbo vietų turėtų atsirasti ir mokslo bei pramogų įstaigos.
Valstiečiai nebijo ir kainų reguliavimo – kriziniu laikotarpiu įstatymo pataisomis galėtų būti taikomos laikinos sektorinės rinkos reguliavimo priemonės, skirtos užtikrinti minimalias pakankamas gamintojų pajamas.
Valstiečiai skatins inovacijas, tačiau ne tik į materialų kapitalą – jiems svarbiau remti žmogiškąjį bei socialinį kapitalą. Tiesa, investuojantiems regionuose pasisekė – čia jau kalbama ir apie mokestines lengvatas, ir apie valstybės paramą.
Konservatoriai – neskausmingai
Jei Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) planas Lietuvai taptų realybe, vidutinis lietuvis kas mėnesį uždirbtų 1250 eurų per mėnesį.
Pagrindinė priežastis, dėl ko tokių atlyginimų neturime dabar, anot konservatorių, yra vidutinių pajamų spąstai – nebegalime konkuruoti žema savikaina, bet kartu nesugebame pasiūlyti aukštos pridėtinės vertės prekių ir paslaugų.
Visa šios partijos programa paremta gerai apmokamomis aukštos kvalifikacijos darbo vietomis. Konservatoriai nežada minimalaus atlyginimo didinimo, bet teigia, kad kiekvienas norintis galės susirasti darbą, o prireikus – persikvalifikuoti ir taip užsitikrinti didesnes pajamas.
Lietuvos ūkį konservatoriai skatintų eksportu, regionus – laisvosiomis ekonominėmis zonomis. Tiesa, čia pasisektų tik regionų centrams – konservatoriai būtų linkę išrinkti 10 tokių centrų regionuose ir remti juos.
Darbuotojams konservatoriai nežada kelti atlyginimų. Vietoje to jie planuoja investuoti į paramą verslui. „Priešingai paplitusiai nuomonei, produktyvumas sietinas ne su tuo, kiek pastangų darbuotojas paaukoja. Našumas sietinas su įmonių technologine pažanga, modernių vadybos procesų taikymu, inovacijomis ir investicijomis į prekės ženklą“, – teigiama partijos programoje.
Planui Lietuvoje tapus realybe dirbtume pažangiai, nes į mokslo ir inovacijų plėtrą per kelis metus būtų investuota 1,2 milijardo eurų, o įdarbinus samdomus tyrėjus verslui būtų kompensuojama iki 80 proc. SODROS įmokų.
Dosnūs LS-LKD ir užsienio investicijoms – ekonomine prasme jiems atrodo teisinga iš anksto kompensuoti investicinius kaštus Lietuvoje ir taip įsikurti svarstančiai pasaulinio lygio korporacijai.
Valstiečiams kalbant apie nacionalizavimą, LS-LKD siūlo į valstybės valdymą įtraukti rinkos mechanizmą – samdyti privačius tiekėjus bei skatinti viešosios partnerystės instrumentų naudojimą.
Socialdemokratai – kas svarbiausia?
„Girdim. Matom. Darom“, – toks šūkis pakeitė per ankstesnius rinkimus pergalę „nuskynusį“: „Svarbiausia – žmogus“.
Viešojoje erdvėje kaip vieną svarbiausių savo darbų socialdemokratai įvardija naująjį Darbo kodeksą, tačiau rinkiminėje programoje apie tai – nė žodžio.
Partija džiaugiasi užbaigusi Suskystintų dujų terminalo statybą, nutiesusi energetinius tinklus į Švediją bei įvedusi eurą, bet apie įstatymą, iš esmės pakeičiantį darbo santykių reglamentavimą – nė žodžio. Savo programoje socialdemokratai nesiruošia skriausti nieko – darbdaviams žada paramą, darbuotojams – socialines garantijas.
Jei atsidurtumėte valstybėje, visiškai valdomoje pagal Lietuvos socialdemokratų partijos programą, ko gero priklausytumėte viduriniajai klasei – būtent tokią pagrindinę visuomenės dalį žada socialdemokratai.
Tiesa, ekonomiką jie grįsti žada inovacijomis ir aukštą pridėtinę vertę kuriančia pramone, todėl galite tikėtis dirbi bioekonomikos, IT ir kitų naujųjų technologijų rinkose. Ir nors ekonomika bus grindžiama aukštos kvalifikacijos darbais, gaunantys mažesnes nei vidutinės pajamas galės džiaugtis mokestinėmis lengvatomis.
Kurdami aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, socialdemokratai žada ją derinti su progresine mokesčių sistema – mažiau uždirbantys mokės mažesnius mokesčius, o turtingesniems teks susimokėti už prabangų turtą.
Minimalus atlyginimas šalyje siektų 550 eurų, bet jų, ko gero, gautumėte daugiau nei 1100 eurų – tokią vidutinę algą žada partija.
Verslininkams socialdemokratai žada paramą. Savo darbuotojams šalyje, valdomoje pagal LSDP programą, darbuotojams turėtumėte mokėti bent 550 eurų atlyginimą, bet nenusigąskite – mainais valstybė rems verslo pradžią bei inovacijas.
Mažiau apmokestinama bus ir darbo jėga, tad galėsite šiek tiek sutaupyti, nors galite tikėtis didesnio turto bei aplinkos tausojimo mokesčių.
Jei nuspręsite įkurti mažą įmonę, mokėsite tik apyvartos mokestį, o jei ją steigsite regionuose, galite tikėtis ir daugiau paramos.
Ką apie partijų programas mano ekspertai?
Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas
„Šiemet partijos kaip niekad anksčiau pridalino euro tikslumu apskaičiuotų pažadų. Atlyginimai, eksportas, darbo vietos – partijos tiksliai žino, kiek ir ko jos sukurs. Ironiška, tačiau geriausia visų šių pažadų dalis yra ta, kad jie niekada nebus įgyvendinti, nes ne partijos gamina ir eksportuoja, ar kuria darbo vietas.
Daug pavojingesnis yra siūlymas pakelti minimalią algą iki 60 proc. nuo vidutinio atlyginimo, nes tai galima padaryti labai nesunkiai – vienu nutarimu. Jei toks siūlymas būtų įgyvendintas, taptume patį neadekvačiausią minimalios algos lygį turinčia valstybe visame civilizuotame pasaulyje.
Dauguma partijų savo programose kalba apie regionų socialinės atskirties mažinimą. Tačiau čia pat pasigendama konkrečių siūlymų, kaip toji atskirtis bus sumažinta.
Kai kurios partijos nori steigti valstybinius bankus, reguliuoti prekybininkų antkainius, net įvesti 5 proc. apyvartos mokestį didiesiems prekybos centrams. O ar tokių programų rengėjai žino, kad didžiųjų prekybos centrų pelno marža retu atveju siekia 5 proc.? Iš ko tada bus mokamas apyvartos mokestis? Iš nuostolio?
Ką šiandien girdime, tai visą chorą tuščių pažadų. O kai kurių partijų programos yra viso labo skambių lozungų rinkiniai.“
Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis:
„Matosi, kad programos iš esmės orientuotos į plačiuosius rinkėjus, daug dėmesio skiriama socialinėms programoms, minimaliam atlyginimui, įvairioms paramoms. Tai yra svarbu ir tai dideliai daliai žmonių yra labai reikalinga. Bet mes pasigendame specifinio dėmesio svarbiausioms ekonominėms sritims.
Turiu omenyje energetiką, kokia bus dabar vykdoma strategija, ar kai ateis investicijos, kaip bus apmokestintas verslas energetinių projektų vykdymui, sunku pasakyti, kokie energetiniai kaštai mūsų laukia ateinančius kelis metus. Tokios diskusijos nebuvo.
Nuolat kalbame apie tai, kad turime išlaisvinti verslą nuo nereikalingų džiunglių, kad ateitų kuo daugiau užsienio investuotojų ir kad vietinis verslas investuotų, kad būtų galima prognozuoti Vyriausybės veiklą, kad būtų aišku bent kelis metus, kad nebus pokyčių.
Taip pat eilę metų kalbame apie per didelį darbo santykių apmokestinimą. Man atrodo, kad reikės reikšmingai pasižiūrėti į mokestinę bazę. Matosi, kad bendras partijų dėmesys yra plačiajam rinkėjui, o ne valstybės ekonomikos augimo stabilumui, sąlygoms, kurios leistų didinti užsienio investicijas. Partijų programose turėtų būti aiškūs įsipareigojimai ko jie nekeis, kad būtų galima prognozuoti stabilią mokestinę ir įstatyminę aplinką.“
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas:
„Beveik visos partijos žada didesnį atlyginimą 2020 metais. Kaip traktuoti tokius pažadus? Viena vertus – galima apkaltinti politikavimu, nes politikai (ačiū Dievui) tiesiogiai nustato palyginti nedaugelio žmonių atlyginimus. Kita vertus, pažvelgus iš teigiamos pusės, galima sakyti, kad politikai žada ekonominę politikos kryptis, o žadamas vidutinis atlyginimas – orientacinis skaičius, jų žadamos politikos sėkmei pamatuoti.“
Kiek svarbios yra partijų programos? Viena vertus, visas galima nurašyti kaip „melą“, o jų skaitymą – kaip laiko švaistymą (nes visi politikai – vagys, o verslininkai – „žūlikai“). Kita vertus, jei klausomės, ką sako kitas, o ne automatiškai nurašome jį pagal savo išankstines nuostatas, tada partijų programų skaitymas – vienas iš svarbiausių dalykų informuotam rinkėjo pasirinkimui.
Viena vertus, džiugina tai, kad iš esmės visos partijos savo programose pripažįsta, kad investicijos yra esminis būdas aukštesniems atlyginimams pasiekti. Visos pagrindinės partijos sakosi pritraukinėsiančios investicijas.
Kita vertus, politikai patys investicijų nepritraukia, nebent išvaro. Pagal investicijas smarkiai atsiliekame nuo kitų šalių. Rimtas klausimas politikams – jei investicijų nepritraukėte per ankstesnes kadencijas – kaip rinkėjui tikėti, kad tai padarysite dabar? Anksčiau nesistengėte? Ar tiesiog dabar stengsitės labiau?
Nors ekonomikos skatinimo priemonėms aprašyti reikėtų atskiro straipsnio, štai keletas detalių. Reinvestuojamo pelno neapmokestinimą kaip priemonę nurodo Liberalų sąjūdis, Darbo partija ir Laisvės sąjunga. Beveik visos verslo organizacijos Lietuvoje pritaria, kad tai yra investicijas paskatinsianti priemonė.
Klausimas, šios priemonės nepaminėjusioms partijoms – nepagalvojote, nepritariate, ar, manote, kad investavimą išmanote geriau už verslą? Lankstesnius darbo santykius aiškiai žada Liberalų sąjūdis, Tėvynės sąjunga, Darbo partija, Laisvės sąjunga. Valstiečių ir žaliųjų nuostata, artimiausia darbo santykiams, yra „įgalinsime profsąjungas“, tad lankstumu čia nė nekvepia.“
