Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gegužės 11 d. posėdžio protokolo nuostatos, kuria tam tikriems ūkio subjektams buvo paskirstytos papildomos Baltijos jūroje žvejybos kvotos 2015 metams, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai – bendrovės „Spika“, „:Senoji Baltija“, „Stekutis“ ir „Prekybos namai „Aistra“ – mano, jog šios žvejybos kvotos paskirstytos neteisėtai. Komisijos 2015 m. gegužės 11 d. posėdžio protokolas šioje dalyje naikintinas.
Anot LVAT, pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reglamentavimą verslinę žvejybą jau vykdantiems ūkio subjektams sudaromos galimybės gauti žvejybos kvotas pateikus istorinius žuvų sugavimo rodiklius, o ūkio subjektai, kurie istorinių sugavimo rodiklių neturi arba kurių istoriniai rodikliai maži, negali pretenduoti į didesnę kvotų dalį, išskyrus tuos atvejus, kai istorinę dalį turintis ūkio subjektas perleidžia dalį savo individualios žvejybos galimybės.
Nauji ūkio subjektai iš esmės žvejybos kvotą tegali gauti aukciono būdu. Taigi, naujų ar mažas istorines dalis turinčių ūkio subjektų galimybės pretenduoti į žvejybos kvotas Baltijos jūroje yra reikšmingai apribotos. Atsižvelgdamas į tai, LVAT konstatavo, kad šioje srityje veiklą vykdantys ūkio subjektai negali vienodomis sąlygomis varžytis dėl didesnio skiriamų kvotų kiekio.
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas įgyvendina net 10 Europos Sąjungos teisės aktų, taip pat ir 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos (toliau – Reglamentas).
Reglamentas įtvirtina valstybės narės diskrecijos teisę nuspręsti dėl tai valstybei priskirtų žvejybos kvotų paskirstymo būdų ir metodų, tačiau Reglamento nuostatos taip pat reikalauja taikyti skaidrius ir objektyvius kvotų paskirstymo kriterijus, be to, sudaryti sąlygas ekonomiškai perspektyviam ir konkurencingam žvejybos ir perdirbimo sektoriui ir sausumoje vykdomai su žvejyba susijusiai veiklai.
LVAT nuomone, nagrinėjant šį klausimą svarbu atsižvelgti ir į ES pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnio, įtvirtinančio laisvę užsiimti verslu, ir 20 straipsnio, nustatančio lygybės prieš įstatymą principą, reikalavimus.
Kitaip tariant, Reglamente įtvirtinta valstybių narių diskrecija nuspręsti dėl tai valstybei priskirtų žvejybos kvotų paskirstymo būdų ir metodų nėra neribota, tačiau nėra aišku, ar Reglamento nuostatos gali būti aiškinamos, kaip draudžiančios pasirinkti žvejybos kvotų paskirstymo metodą, lemiantį nevienodas sąlygas šioje srityje veiklą vykdantiems ūkio subjektams varžytis dėl didesnio žvejybos galimybių kiekio, net jei toks metodas yra pagrįstas skaidriu ir objektyviu kriterijumi.
Pasak teismo, šioje byloje kilus Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimams, būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1380/2013 17 straipsnis ir 2 straipsnio 5 dalies c punktas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsnius, aiškintini taip, kad valstybei narei naudojantis Reglamento 1380/2013 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta diskrecijos teise, draudžiama pasirinkti jai paskirtų žvejybos kvotų paskirstymo metodą, lemiantį nevienodas sąlygas šioje srityje veiklą vykdantiems ūkio subjektams varžytis dėl didesnio žvejybos galimybių kiekio, net jei toks metodas yra pagrįstas skaidriu ir objektyviu kriterijumi.
