Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva privatizavo aibę valstybinių (nes anksčiau kitokių ir nebūdavo) bendrovių. Tačiau valstybės valdomų įmonių (VVĮ) portfelis irgi liko nemenkas – gerokai per šimtą.
Valstybės dalyvavimas versle nieko nestebina – panašiai yra nuo arabų šalių iki poliarinio rato Norvegijoje. Svarbiausia – kaip valdomos bendrovės, kurių dalis ar visos akcijos priklauso valstybei.
Lietuva jau seniai buvo Europos Komisijos (EK) raginama imtis VVĮ reformų. Iš mirties taško pajudėta 2010-aisiais, todėl pastaruoju metu tokios EK rekomendacijos jau nebeteikiamos.
Tačiau teigti, kad ta reforma jau įgyvendinta, būtų gerokai per drąsu, nes ji tik pradėta. Ekspertų vertinimu, labiausiai į priekį pasistūmėjo energetikos sektorius. Tačiau, pavyzdžiui, transporto srityje VVĮ pertvarka smarkiai buksuoja, kaip ir miškininkystės.
Apie tai, kokie yra VVĮ trūkumai, privalumai ir ateities perspektyvos, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu ir banko „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovu bei vyriausiuoju ekonomistu Žygimantu Mauricu.
– Pastarojoje Valdymo koordinavimo centro ataskaitoje apie VVĮ pelno rodiklius buvo nagrinėta 123 tokių bendrovių veikla.
Kaip manote, ar Lietuvai tiek VVĮ nėra per daug?
Žilvinas Šilėnas: Akivaizdu, kad tikrai per daug. Vien centrinei valdžiai šiais metais jų priklauso 104, o kur dar daugiau nei 200 įmonių, kurias valdo savivaldybės? O kur dar visokios viešosios įstaigos?
Didelė dalis šių įmonių neatlieka jokių strateginės reikšmės funkcijų, o tiesiog užsiima valdišku verslu.
Tokie pavyzdžiai galėtų būti poilsio namai „Baltija“, „Jonavos grūdai“ ar jau bankrutuojanti „Lietuvos jūrų laivininkystė“.
Tas VVĮ, kurios vykdo komercines funkcijas, reikia privatizuoti. Jei įmonė vykdo ir socialinę, ir komercinę funkcijas, jas derėtų atskirti ir tą dalį, kuri užsiima verslu, parduoti.
Žygimantas Mauricas: Manau, kad dalies tų funkcijų valstybė tiesiog neturėtų apsižioti. O jei jau įmonės lieka jos rankose, jas reikėtų paversti akcinėmis bendrovėmis ir įsileisti privataus kapitalo. Kad ir dalį akcijų pasiūlius biržai.
Taip jų valdymas taptų gerokai skaidresnis, būtų sukurtas papildomas kontrolės mechanizmas.
– Ne vienus metus pripažįstama, kad VVĮ kapitalo grąža yra per menka. Kai kurios VVĮ yra nuolat atleidžiamos nuo prievolės mokėti visus priklausančius dividendus. Kokių veiksmų valdžia privalo imtis, kad padėtis pasikeistų?
Ž.Š.: Pirmiausia būtina visas valstybės įmones atskirti nuo politikų ir politikavimo. VVĮ turi būti valdomos kompetentingų vadovų, izoliuotos nuo spaudimo iš politikų pusės.
Taip pat VVĮ turi veikti kaip įmanoma skaidriau, be privilegijų ir monopolinių teisių. Priešingu atveju net pats dividendų mokėjimas virsta lupikavimu.
Ne kartą teko girdėti istorijų, kai, liepus mokėti dividendus, valstybinės monopolininkės tiesiog pakėlė kainas.
Ž.M.: VVĮ kapitalo grąža yra aiškiai per maža, nors su tam tikromis išimtimis.
Dažniausiai tokių bendrovių vadovai siekia išvengti prievolės mokėti dividendus, nes įmonės turi investuoti. Taip, tai yra tiesa, tačiau tik dalis jos.
Nes tų investicijų atsipirkimas neretai vertinamas ne pagal ekonominius kriterijus. Tai parodė ir kilęs konfliktas dėl „Rail Baltica“ – rūpi ne ekonominė nauda, o tik kaip panaudoti kuo daugiau Europos Sąjungos lėšų.
Be to, Lietuvoje daugelis VVĮ veikia neefektyviai, nes gajus požiūris, kad kuo didesnės būna bendrovės sąnaudos, tuo ji svarbesnė. Kitaip tariant, svarba matuojama pagal išlaidas, o ne pagal pajamas.
Tačiau dėl to kenčia pelningumas. Tokios VVĮ nenori mažinti darbuotojų skaičiaus, kitų sąnaudų, nors efektyvumo požiūriu tai būtų labai naudinga.
Tarkime, iki šiol kursuoja „Lietuvos geležinkelių“ traukiniai iš Vilniaus į Marcinkonis. Gražu, kai jais pavežami grybautojai. Tačiau naudos jokios, tik didžiulės sąnaudos ir nuostoliai, nes vežti žmones autobusais bent jau šia kryptimi tikrai pigiau.
Be to, kažkodėl neretai daugeliui vis dar atrodo, kad jei kapitalas priklauso valstybei, tai jis kaip ir nemokamas. Tačiau tai klaidingas požiūris.
Ž.Š.: Jei kalbėtume apie dividendus, kiekvienas atvejis yra individualus.
Kartais tikrai protingiau investuoti uždirbtus pinigus. Tačiau esminis klausimas yra kitas.
Kai tik užsimojama privatizuoti kokią nors valstybės įmonę, prasideda virkavimai, kad parduodame žąsį, dedančią auksinius kiaušinius. Neva tai neprotinga.
Tačiau tiesa kartais būna tokia, kad iš tos įsivaizduojamos auksinės žąsies – nei kiaušinių, nei plunksnų. Tikrieji savininkai, t.y. mokesčių mokėtojai, negauna nei dividendų, o kartais – net ir tinkamų paslaugų.
Gal kai kurios žąsys ir deda auksinius kiaušinius, bet tada juos susirenka kas nors kitas, o ne tikrieji savininkai.
– Ne paslaptis, kad kai kurios VVĮ laikomos atitinkamų politinių jėgų „lesyklomis“, į kurias susodinami savi žmonės. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių.
Kaip galima gerąją praktiką pritaikyti visoms VVĮ?
Ž.Š.: Labai paprastai. Pirma, būtinas didžiausias viešumas, skaidrumas. Tiesiog reikia izoliuoti politikus nuo įmonių. Antra, kaip jau sakiau anksčiau, komercines funkcijas vykdančias įmones derėtų parduoti. Kai valstybei liks tik socialines funkcijas vykdančios įmonės, „lesti“ bus daug sunkiau.
Trečia, negalima kurti naujų „lesyklų“. O tokios būtų valdiškos alkoholio parduotuvės ar vaistinės. Tarkime, perki milijoną vyno butelių visam tinklui, už butelį didmenininkui sumoki ne 2 eurus, o 2,1 euro.
Centai gali pavirsti šimtais tūkstančių. Jei turime „auksinių šaukštų“, tai kur garantija, kad neatsiras „paauksuotų butelių“?
Ž.M.: Prieš gerą dešimtmetį visos VVĮ buvo tarsi juodosios dėžės – niekam nebuvo žinoma, kur dedami pinigai, kas su jais daroma.
Nuo to laiko pokyčių įvyko nemažai, ypač energetikos sektoriuje. Perimama Skandinavijos valstybių praktika, kai visa informacija skelbiama viešai, bendraujama su įmonių akcininkais, kurie visi yra šalies mokesčių mokėtojai.
Energetikos įmonės šiuo atžvilgiu susitvarkiusios geriausiai – joms pavyko atsikratyti priklausomybės nuo besikeičiančios politinės padėties.
Skandinavijos šalyse vyriausybės valdo ne tik naftos verslo kompanijas, pavyzdžiui, „Statoil“, bet ir aviacijos įmones, netgi bankus. Tačiau nors akcininkas, gal net ir didžiausias, yra valstybė, jos įtaka ten iš esmės nejuntama. Kartais net aukščiausi įmonių vadovai pamiršta, kas yra jų savininkas, nes jis netrukdo dirbti ir nenurodinėja.
Valdymo organų nepriklausomybė nuo akcininko yra labai svarbi. Skandinavijoje valstybės daro labai mažą įtaką savo bendrovių valdymui. Gerai, kad ši praktika perimama ir pas mus, kai kuriose VVĮ jau atsirado labai nemenkai nepriklausomų valdybų narių ar stebėtojų.
VVĮ taps tikrai efektyvesnės, jei šiuo keliu bus einama ir toliau. Ir dar derėtų nepamiršti perimti privačiose kompanijose taikomos verslo praktikos.
Skaičiai ir faktai
Valdymo koordinavimo centro duomenimis, 123 Lietuvos VVĮ per pirmuosius šešis šių metų mėnesius uždirbo 137,5 mln. eurų normalizuoto grynojo pelno. Palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, jis išaugo 18,9 proc.
VVĮ pardavimo pajamos per pirmąjį 2016 metų pusmetį sudarė 1,3 mlrd. eurų ir, palyginti su atitinkamu 2015 metų laikotarpiu, išaugo 3,8 proc. Bendrą pajamų kilimą lėmė 7,9 proc. padidėjusios didžiausio VVĮ sektoriaus – energetikos – pajamos.
Daugiausia pelno per pirmuosius šešis šių metų mėnesius uždirbo energetikos sektorius, kuriam priklausančių įmonių normalizuotas grynasis pelnas siekė 100,5 mln. eurų ir sudarė 73,1 proc. viso VVĮ portfelio pelno.
Didžiąją dalį, 72,3 mln. eurų, normalizuoto grynojo pelno uždirbo įmonių grupė „Lietuvos energija“, kuri per ataskaitinį laikotarpį paskirstė daugiau elektros energijos ir gamtinių dujų nei tuo pačiu 2015 metų laikotarpiu.
Susisiekimo sektoriaus įmonės per pirmąjį 2016 metų pusmetį uždirbo 18 mln. eurų – 1,5 proc. mažiau nei prieš metus.
Miškininkystės sektoriui priklausančios visos 43 įmonės (42 miškų urėdijos ir Valstybinis miškotvarkos institutas) per ataskaitinį laikotarpį uždirbo 12,4 mln. eurų normalizuoto grynojo pelno – 1,3 proc. mažiau nei per atitinkamą laikotarpį prieš metus.
VVĮ portfelio normalizuota nuosavo kapitalo grąža pirmojo 2016 metų pusmečio pabaigoje siekė 4,9 proc. Bendrą VVĮ portfelio nuosavo kapitalo grąžos rodiklį gerino energetikos sektorius, kuriame šis rodiklis išaugo 1 procentiniu punktu (iki 5,6 proc.).
Už praėjusius metus Lietuvos VVĮ į biudžetą sumokėjo 140 mln. eurų – 34,7 proc. daugiau nei už 2014-uosius. Valstybei skirti dividendai ir pelno įmokos siekė 111,4 mln. eurų (išaugo 50,1 proc.).
Tačiau liūto dalį dividendų sumokėjo „Lietuvos energija“ – 86 mln. eurų (33,3 mln. eurų daugiau nei už 2014-uosius). Dar 12,7 mln. eurų pridėjo „Klaipėdos nafta“.
Kaip sutvarkyti VVĮ ir jų valdymą?
Dalius Misiūnas
Technologijos mokslų daktaras, „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius
„Didžioji dalis VVĮ vis dar dirba neefektyviai, o jų bendra nuosavybės grąža siekia tik 4,4 proc. Tai netenkina visų, tačiau laikas bėga, o padėtis nesikeičia. Ką turėtume daryti kitaip?
Pirmiausia reikia aiškiai įvardyti pagrindines problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria VVĮ sektorius.
Pirmasis iššūkis – neišgryninta VVĮ paskirtis ir veikla. Dabar įmones bandoma skirstyti pagal tai, kokią veiklą jos vykdo – komercinę ar viešąją, tačiau dažnai tai sudaro prielaidas manipuliacijoms, kurios neleidžia nustatyti aiškių VVĮ tikslų.
Geriausias pavyzdys – „Lietuvos geležinkeliai“: nuostolinga keleivių vežimo veikla yra laikoma socialine funkcija ir tai naudojama kaip argumentas mažesniam pelningumui ar nemokamiems dividendams pateisinti.
Dirbti efektyviau kliudo ir chaotiškas VVĮ veiklos portfelis. Didelė dalis šių įmonių užsiima tuo, kas nėra tiesiogiai susiję su jų strategine paskirtimi. Nepagrindinė veikla dažnai būna nuostolinga, pasitaiko, kad jas dubliuoja skirtingos VVĮ.
Antroji problema – grąža ir dividendai. Lietuvos VVĮ portfelio generuojama grąža yra labai maža, palyginti su geriausia užsienio praktika, ji turėtų būti dvigubai didesnė. Įpareigojimai dėl nuosavybės grąžos ir dividendų išmokėjimo buvo patvirtinti dar 2010 m., tačiau iki šiol kai kurios VVĮ yra ministerijų „apsaugos zonoje“ ir dėl joms taikomų išimčių dividendų nemoka.
Be to, dividendai nėra laikomi svarbia valstybės biudžeto pajamų dalimi, nors galėtų sudaryti iki 4 proc. visų jo įplaukų. 2015 metais VVĮ grąža valstybei sudarė 140 mln. eurų, tačiau ši suma galėtų išaugti iki 400 mln. eurų.
Šįmet buvo nustatyti individualūs grąžos reikalavimai įmonėms. Tai teigiamas pokytis, tačiau kol kas nėra aišku, kaip bus užtikrintas šių tikslų vykdymas, ar jie neliks tik popieriuose.
Trečioji bėda – neefektyvus valdymas. Jo priežastys įvairios: ilgalaikio strateginio planavimo stoka, pasyvus akcininko vaidmuo nustatant įmonei aiškius tikslus, silpna rezultatų kontrolė, „nepakeičiami“ vadovai, politiniai paskyrimai ir t.t.
Ministerijose VVĮ valdymas neretai traktuojamas kaip „užklasinė“ veikla. Nepriklausomi nariai valdybose yra svarbus žingsnis pirmyn, bet tai nesprendžia neefektyvaus valdymo problemos iš esmės.
Tai jau įrodė „Lietuvos geležinkelių“ ir „Lietuvos jūrų laivininkystės“ atvejai, kai šių įmonių administracijos savo veiksmus derino ne su valdyba, o tiesiai su akcininku. Deja, valdybos nariai (ypač nepriklausomi) pernelyg dažnai tiesiog apeinami priimant svarbiausius sprendimus.
Norint pakeisti esamą padėtį, būtina iš esmės sutvarkyti VVĮ valdymą. Tai padaryti gali padėti keturios priemonės – valstybės funkcijų išgryninimas, VVĮ veiklos išgryninimas, kompetentingų vadovų pritraukimas ir aiški bei skaidri korporatyvinio valdymo sistema.
Apie valstybės funkcijas. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelių“ keleivių vežimas yra ne kas kita kaip viešoji paslauga, kurią užtikrinti turi valstybė. Vakaruose tokiais atvejais skelbiamas viešasis konkursas pervežti nustatytą keleivių skaičių konkrečiais maršrutais.
Jei konkursą laimėtų VVĮ (šiuo atveju – „Lietuvos geležinkeliai“), ta veikla įmonei jau nebūtų nuostolinga, nes į paslaugos kainą būtų įskaičiuota ir rinkos standartą atitinkanti pelno marža. Be to, konkuruodama su kitais rinkos dalyviais įmonė įgytų paskatų dirbti efektyviau. Panašūs sprendimai galėtų būti įgyvendinti ir kitose srityse.
Norint išgryninti VVĮ veiklą, būtina atidžiai ją persvarstyti – nustatyti, ko galima atsisakyti ją nutraukiant ar parduodant rinkai. Reikėtų efektyviai perdėlioti ir konsoliduoti veiklą tarp VVĮ, kad įmonės susitelktų į konkrečią pagrindinę veiklą.
Taip pat reikėtų centralizuoti aptarnavimo funkcijas, tokias kaip apskaita, pirkimai ar vidaus auditas. Tokia struktūra „Lietuvos energijoje“ leido sumažinti aptarnavimo sąnaudas, padidinti lankstumą ir užtikrinti skaidrumą.
Lietuvos VVĮ valdymo modernizavimas neįmanomas be kompetentingų žmonių. VVĮ turi būti valdomos profesionalių vadovų, kuriems žodis „valdiška“ būtų svetimas, o skaidrumas ir nulinė tolerancija korupcijai būtų savaime suprantami dalykai.
Turi būti užtikrinta vadovų rotacija, aiškus ir skaidrus, su darbo rezultatais susietas jų atlygis. Valdymo organuose neturi likti ministerijų tarnautojų ar politinio pasitikėjimo asmenų. Vienintelis lygmuo, kuriame reikia politikų įsitraukimo, – stebėsena.
Tai akcininkas gali užsitikrinti gaudamas ataskaitas, tvirtindamas metinę atskaitomybę, savo narius deleguodamas į stebėtojų tarybą. Tokia sistema pasiteisino „Lietuvos energijoje“ – čia ji veikia nuo 2013 m. Tie patys principai gali būti įdiegti ir kitose VVĮ.
Ketvirtoji priemonė – aiški ir skaidri korporatyvinio valdymo sistema. Visoms VVĮ turi būti taikomos tos pačios taisyklės, nekeičiant jų nei pagal ministeriją, nei pagal veiklą ar teisinį statusą, nei pagal vadovų įtaką.
Kai nustatomi nuosavybės grąžos tikslai, jų turi būti siekiama. Kai įteisinami dividendų reikalavimai, jų turi būti laikomasi. Juk Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) skaidrų korporatyvinį valdymą taip pat kelia kaip vieną pagrindinių reikalavimų.
Visų šių priemonių įgyvendinimas reikštų milžiniškus Lietuvos VVĮ valdymo pokyčius. Turėtume naują, modernų ir geriausią praktiką atitinkantį VVĮ valdymo standartą. Tai padėtų Lietuvai atverti ir EBPO duris.
Žinoma, tai – didelis darbas, tačiau tereikia valios žengti pirmą žingsnį. Juk siekiamas tikslas vertas pastangų – skaidresnė veikla, efektyvesnis valdymas, trigubai didesni dividendai į biudžetą, gerokai pakilusi VVĮ portfelio vertė ir galimybė visiems Lietuvos žmonėms dalytis valstybės valdomų įmonių sukuriama verte.“
