Už pagrindinį įstatymą balsavo 77 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 10 parlamentarų.
Nauju įstatymu nutarta, kad griežtesnės nuostatos bus taikomos ne tik gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu užtikrintoms kredito sutartims, sudaromoms su vartotojais (būsto kreditai), bet ir kitoms su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu, nepriklausomai nuo įkeisto nekilnojamojo turto paskirties.
Nauji reikalavimai nebus taikomi tik pagal Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą sudaromoms kredito sutartims.
Įstatyme nustatyta pareiga kredito davėjui ar kredito tarpininkui prieš sudarant kredito sutartį pateikti kredito gavėjui informaciją apie siūlomą kredito sutartį, kad kredito gavėjas galėtų palyginti skirtingų paslaugų teikėjų pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo.
„Ši informacija turi būti pateikiama raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje, naudojant priežiūros institucijos patvirtintą standartinės informacijos apie kreditą formą, kuri yra vienoda visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kurios kredito davėjai ir kredito tarpininkai negali keisti.
Taip siekiama užtikrinti, kad kredito gavėjai gautų vienodos formos pasiūlymus dėl kredito sutarties sudarymo ir galėtų juos lengvai ir paprastai palyginti su kitų kredito davėjų ar kredito tarpininkų pasiūlymais“, – teigiama dokumento aiškinamajame rašte. Siekiant pagerinti vartotojų apsaugą, įstatyme įtvirtintas privalomų kredito sutarčių sąlygų sąrašas.
Priimtame teisės akte Seimas nusprendė apibrėžti fiksuotųjų ir kintamųjų kredito palūkanų normų sąvokas. Pavyzdžiui, fiksuotomis kredito palūkanomis būtų laikomos tik tos, kurios nebus keičiamos visą kredito sutarties laikotarpį.
Tuo siekiama, kad kredito gavėjai nebūtų klaidinami, pavyzdžiui, kredito sutartyse, sudaromose 20 metų laikotarpiui, nustatant 5 metų palūkanų normą ir pavadinant tokias kredito palūkanas fiksuotomis.
Siekiant, kad kredito gavėjai nepriimtų skubotų sprendimų dėl ilgalaikių įsipareigojimų, įstatyme nustatytas 30 dienų laikotarpis iki sutarties pasirašymo, per kurį kredito gavėjas galės atidžiai palyginti, apsvarstyti ir įvertinti kredito pasiūlymus bei savo galimybes.
Kredito gavėjas galės sudaryti kredito sutartį per trumpesnį, negu kredito davėjo suteiktas, apsvarstymo laikotarpį. Be to, per 14 dienų nuo sutarties sudarymo kredito gavėjas galės atsisakyti jau sudarytos kredito sutarties.
Pagal naujas nuostatas kredito davėjai ar tarpininkai negalės reikalauti, kad vartotojas, sudarydamas būsto kredito sutartį, kartu įsipareigotų naudotis kitais finansiniais produktais ar paslaugomis.
Išimtys bus tik įkeisto turto draudimas ir reikalavimas turėti riboto naudojimo mokėjimo sąskaitą.
Įstatyme įtvirtinta kredito gavėjo teisė grąžinti visą ar dalį kredito anksčiau laiko, taip atitinkama dalimi sumažinant savo įsipareigojimus. Nustatyta, kad tokiais atvejais kredito davėjas galės prašyti kompensacijos, kuri negalės viršyti 3 proc. anksčiau nustatyto termino grąžinamos kredito sumos.
Kompensacijos nebus galima reikalauti, kai kredito gavėjas kreditą ar jo dalį grąžina kintamosios kredito palūkanų normos keitimo dieną. Kredito davėjas taip pat galės vartotojui nustatyti ir taikyti netesybas už įsipareigojimų nevykdymą, tačiau jų dydis negalės viršyti 0,05 proc. uždelstos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Jokių kitų netesybų (baudų) už sutarties nevykdymą kredito davėjas negalės taikyti.
Priimtame įstatyme reglamentuota kredito gavėjo apsauga, kai jis nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, įskaitant ir „kredito atostogų“ galimybę, t. y. išimtinais atvejais (kredito gavėjui nutraukus santuoką, mirus sutuoktiniui, tapus bedarbiu ar kredito gavėją pripažinus nedarbingu) galės atidėti įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą (išskyrus palūkanų mokėjimą) ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui.
