Už pagrindinį įstatymą balsavo 77 Seimo nariai, prieš –
1, susilaikė 10 parlamentarų.
Nauju įstatymu nutarta, kad griežtesnės nuostatos bus taikomos
ne tik gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu užtikrintoms
kredito sutartims, sudaromoms su vartotojais (būsto kreditai), bet
ir kitoms su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito sutartims,
užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu, nepriklausomai nuo
įkeisto nekilnojamojo turto paskirties.
Nauji reikalavimai nebus
taikomi tik pagal Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti
(modernizuoti) įstatymą sudaromoms kredito sutartims.
Įstatyme nustatyta pareiga kredito davėjui ar kredito
tarpininkui prieš sudarant kredito sutartį pateikti kredito gavėjui
informaciją apie siūlomą kredito sutartį, kad kredito gavėjas
galėtų palyginti skirtingų paslaugų teikėjų pasiūlymus, siekdamas
priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties
sudarymo.
„Ši informacija turi būti pateikiama raštu popieriuje ar kitoje
patvariojoje laikmenoje, naudojant priežiūros institucijos
patvirtintą standartinės informacijos apie kreditą formą, kuri yra
vienoda visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kurios kredito
davėjai ir kredito tarpininkai negali keisti.
Taip siekiama
užtikrinti, kad kredito gavėjai gautų vienodos formos pasiūlymus
dėl kredito sutarties sudarymo ir galėtų juos lengvai ir paprastai
palyginti su kitų kredito davėjų ar kredito tarpininkų
pasiūlymais“, – teigiama dokumento aiškinamajame rašte. Siekiant
pagerinti vartotojų apsaugą, įstatyme įtvirtintas privalomų kredito
sutarčių sąlygų sąrašas.
Priimtame teisės akte Seimas nusprendė apibrėžti fiksuotųjų ir
kintamųjų kredito palūkanų normų sąvokas. Pavyzdžiui, fiksuotomis
kredito palūkanomis būtų laikomos tik tos, kurios nebus keičiamos
visą kredito sutarties laikotarpį.
Tuo siekiama, kad kredito
gavėjai nebūtų klaidinami, pavyzdžiui, kredito sutartyse,
sudaromose 20 metų laikotarpiui, nustatant 5 metų palūkanų normą ir
pavadinant tokias kredito palūkanas fiksuotomis.
Siekiant, kad kredito gavėjai nepriimtų skubotų sprendimų dėl
ilgalaikių įsipareigojimų, įstatyme nustatytas 30 dienų laikotarpis
iki sutarties pasirašymo, per kurį kredito gavėjas galės atidžiai
palyginti, apsvarstyti ir įvertinti kredito pasiūlymus bei savo
galimybes.
Kredito gavėjas galės sudaryti kredito sutartį per
trumpesnį, negu kredito davėjo suteiktas, apsvarstymo laikotarpį.
Be to, per 14 dienų nuo sutarties sudarymo kredito gavėjas galės
atsisakyti jau sudarytos kredito sutarties.
Pagal naujas nuostatas kredito davėjai ar tarpininkai negalės
reikalauti, kad vartotojas, sudarydamas būsto kredito sutartį,
kartu įsipareigotų naudotis kitais finansiniais produktais ar
paslaugomis.
Išimtys bus tik įkeisto turto draudimas ir
reikalavimas turėti riboto naudojimo mokėjimo sąskaitą.
Įstatyme įtvirtinta kredito gavėjo teisė grąžinti visą ar dalį
kredito anksčiau laiko, taip atitinkama dalimi sumažinant savo
įsipareigojimus. Nustatyta, kad tokiais atvejais kredito davėjas
galės prašyti kompensacijos, kuri negalės viršyti 3 proc. anksčiau
nustatyto termino grąžinamos kredito sumos.
Kompensacijos nebus
galima reikalauti, kai kredito gavėjas kreditą ar jo dalį grąžina
kintamosios kredito palūkanų normos keitimo dieną. Kredito davėjas
taip pat galės vartotojui nustatyti ir taikyti netesybas už
įsipareigojimų nevykdymą, tačiau jų dydis negalės viršyti 0,05
proc. uždelstos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Jokių
kitų netesybų (baudų) už sutarties nevykdymą kredito davėjas
negalės taikyti.
Priimtame įstatyme reglamentuota kredito gavėjo apsauga, kai
jis nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, įskaitant ir
„kredito atostogų“ galimybę, t. y. išimtinais atvejais (kredito
gavėjui nutraukus santuoką, mirus sutuoktiniui, tapus bedarbiu ar
kredito gavėją pripažinus nedarbingu) galės atidėti įsipareigojimų
pagal kredito sutartį vykdymą (išskyrus palūkanų mokėjimą) ne
ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui.