„Sovietų Sąjungos sugriuvimo priežastis? Na, nekurkite nieko – skalbimo miltelių trūko“, – cituoja „Interfaks“ Baltarusijos vadovo žodžius, pasakytus per spaudos konferenciją, surengtą Rusijos regioninės žiniasklaidos atstovams Minske prieš planuojamą susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
A.Lukašenka ketina tai padaryti antradienį, lapkričio 22 dieną, kad galėtų aptarti nesutarimus tarp valstybių. Pasak prezidento, „mes dar turime labai daug problemų, kurių neturi būti, kurios temdo kai kada mūsų santykius“.
O juos „temdo“, sprendžiant iš prezidento pasisakymo per minėtą spaudos konferenciją, Rusijos nenoras, perfrazuojant garsiąją vieno velionio ūkio ministro frazę, „prileisti „batką“ prie vamzdžio“. Mat, Baltarusija norėjo dalyvauti kompanijos „Bašneft“ privatizavimo procese, bet nieko iš to neišėjo.
„Neseniai vyko „Bašneft“ privatizacija, mes nusiuntėme pasiūlymą jūsų vadovybei, – sakė Rusijos žurnalistams A.Lukašenka. – Nagi imkime ir pamainykime įmonių akcijas, su sąlyga, kad jos dirbs geriau, į „Bašneft“ akcijas. Atsakymo nėra. Reiškia, nenori“, – liejo nuoskaudą prezidentas.
Sakydamas „įmonių“, galvoje jis turėjo Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklas ir kitas Maskvą dominančias įmones, pavyzdžiui, dirbančias kosmoso srityje, Minsko ratinių vilkikų ir automobilių gamyklas – pirmoji gi gamina šasi raketoms „Topol“ gabenti.
„Aš sakau: gerai, jūs suinteresuoti tomis įmonėmis, jūs norite jas pirkti, o aš suinteresuotas naftos gavyba. 7–8 –10 mln. tonų mes galėtume išgauti patys ir tiekti į Baltarusiją“, – sakė A.Lukašenka. Ir pridūrė, kad tai būtų „teisinga ir gerai“.
„Jeigu kažkas Rusijoje galvoja, kad štai mes iš jūsų perkame naftą ir dujas ir būtų galima daryti įtaką Baltarusijai – taip, galima, – pažymėjo jis. – Tai turi būti projektai, kurie turi pritraukti, o ne atstumti“.
Tad nuleidęs garą spaudos konferencijoje A.Lukašenka ir žada vykti pas sąjunginės valstybės vyresnįjį brolį ieškoti paguodos. Nežinia, ar su „čemodanais“, kaip buvo įprasta vykstant į Maskvą tvarkyti bet kokių reikalų, bet prezidento požiūris į „nesugriaunamą sovietinių respublikų sąjungą“ staiga (tiksliau, jis toks greičiausiai buvo visą laiką, tik diplomatiškai ištrauktas iš smegenų stalčiukų išmušus hamletiškam „būti ar nebūti“) pasidarė labai jau „putiniškas“ (prisimenate Vladimirą Vladimirovičių: , „Sovietų Sąjungos griūtis buvo didelė katastrofa“).
Tad štai ir bando gudrusis „batka“, kaip kaimyninės šalies vadovą mėgsta vadinti Rusijos žiniasklaida, savo pasisakymais sukelti rezonansą „caro batiuškos“ širdyje. Bet rusai viso to nepastebi ir atsargiai bando pasityčioti iš savo šalį mylinčio „paskutinio Europos diktatoriaus“.
Tik prašydamas „priėjimo prie vamzdžio“, A.Lukašenka, atrodo, pamiršo, kad kapitalizme galioja vienas principas: nėra draugų, yra tik interesai. Ir neprošal būtų prisiminti vieną rusišką anekdotą, kur paklaustas, kaip jų miške vyksta pasikeitimas nuomonėmis, zuikis atsakė: „Į meškos guolį žvėrys ateina su savo nuomone, išeina – su meškos“.
„Man gaila būdavo žiūrėti į eilėje stovinčias moteris, aš ir pats ne kartą stovėjau eilėje, kad galėčiau nusipirkti 10–20 pakelių miltelių“, – prisiminė anuos laikus A.Lukašenka. – Savų (čia: SSRS gamybos. – Red.) trūko, o kaip be miltelių“.
Pasak prezidento, per vienerius metus buvo galima pastatyti tūkstantį modulių Baltarusijoje ir „užversti“ šalį skalbimo milteliais.
„Arba ką, mes negalėjome pagaminti tiek, kiek reikia, maisto produktų? Lengvai galėjome“, – pridūrė jis.
„Mums reikia užsiimti gyvenimiškais reikalais ir pagaliau ištaisyti Sovietų Sąjungos klaidą ir aprūpinti gyventojus viskuo, ko reikia. Mums reikia dabar pažiūrėti į labai svarbius klausimus, kurie būtini normaliam žmogaus gyvenimui užtikrinti. Tada jis bus patriotas ir tave palaikys“, – tęsė prezidentas.
„Bet jeigu mes tuo neužsiimsime, mus be spalvotųjų revoliucijų liaudis nuvers tos pasiutusios demokratijos sąlygomis, kuri šiandien (įsivyravusi. – Red.) pasaulyje“ – cituoja A.Lukašenką Baltarusijos valstybinė agentūra „BelTa“.
A.Lukašenka repetavo, ruošdamasis susitikimui su V.Putinu, dar per susitikimą su Pekino universiteto studentais vizito į Kiniją metu. Jau tada SSRS griūtį jis pavadino „katastrofa, kuri turėjo ir tebeturi neigiamas pasekmes visame pasaulyje“. „Nieko gero iš (SSRS. – Red.) subyrėjmo mes negavome“, – sakė jis.
A.Lukašenkos nuomone, Sovietų Sąjunga buvo galinga valstybė, tai buvo atgrasantis ir stabilumą pasaulyje garantuojantis veiksnys, ir SSRS laikais būtų neįmanomi tokie konfliktai, kurie vyksta dabar Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje.
„Tai mūsų planetoje išlaikė pusiausvyrą. Išnyko Sovietų Sąjunga, ir, jūs matote, pasaulis pradėjo siūbuoti ant vienos atramos. Aš čia nesmerkiu amerikiečių, bet faktas lieka faktu. Atrama viena – ir pasaulis siūbuoja“, – mėgina nedeginti tiltų į Vakarus didysis diplomatas, tuo pačiu vos ne žodis žodin atkartodamas V.Putiną ir tolimesnėje kalboje pavartodamas pastarojo taip mėgstamą „odnopoliarnyj myr“ (vienpolis pasaulis).
Pripažinkime, sunku nesutikti su kai kuriais Baltarusijos vadovo teiginiais, tik piešdamas šviesiomis nostalgijos spalvomis anuometinį „rojaus kampelį“, „batka“ kažkaip „pamiršo“ ir sovietų invaziją į Afganistaną 1979 metais su visomis jos pasekmėmis ir iki šioL kraujuojančiomis žaizdomis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, „liaudies išrinktos“ anuometinės Sovietų Sąjungos vadovybės melą, kai norėdama pateisinti įsiveržimą į taikią šalį siuntinėjo į darbo kolektyvus propagandistus, kurie apsiputoję tvirtino, neva amerikiečiai jau rengia šios šalies kalnuose sparnuotųjų raketų paleidimo aikšteles, ir nusikalstamą melą ir abejingumą tų pačių Baltarusijos žmonių atžvilgiu įvykus avarijai Černobylio AE, ir daug kitų dalykų.
Parengė Leonas Grybauskas
