Tikriausiai nė vienas žmogus nepasakytų norintis gyventi valstybėje, kur nesaugu išeiti į gatvę, kur tave bet kurią minutę gali apiplėšti ar sužaloti, kur nesaugi socialinė aplinka, o kaimynai verčiasi neaiškiais reikalais ir yra nuolat lankomi įtartinų žmonių. Tačiau būtent tokias pasekmes sukelia abejingumas ir nusikalstamos veiklos toleravimas ar netgi rėmimas.
Kontrabandos ir nusikaltimų ryšį rodo ir statistika. Kaip skelbia Statistikos departamento leidinys „Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 2015“, praėjusiais metais Lietuvoje užregistruota 2,5 tūkstančio nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda. Tai yra šiek tiek – 2,6 – procento mažiau nei užpraėjusiais metais, tačiau kontrabanda išlieka opi Lietuvos problemų dalis. Pernai buvo užregistruotas 291 vienas kontrabandos atvejis.
Lemia ir mentalitetas
Nusikalstamumas tik papildo kontrabandos daromų žalų, tokių kaip biudžeto netektos lėšos, prekyba neaiškios kilmės ir kokybės produktais ir t.t, sąrašą. Vis dėlto įvairios visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad daliai lietuvių kontrabanda ir apskritai šešėlinė veikla neatrodo smerktini reiškiniai.
Psichologas dr. Marius Daugelavičius sako, kad mūsų gana švelnų požiūrį į šešėlinę veiklą vis dar lemia palyginti nesena istorinė praeitis.
„Kai nebuvo privačios nuosavybės, buvo tik valstybinė. O valstybė tuo metu iš dalies traktuota kaip priešas, kuris skriaudžia žmones. Tada daug kam atrodė, kad vogti iš valstybės – ne nuodėmė. Nors laikai pasikeitė, bet iš tikrųjų nuo tada prabėgo ne tiek daug metų. Dabartiniai keturiasdešimtmečiai juk taip pat gyveno anos santvarkos laikais“, – sakė M. Daugelavičius.
Jis taip pat pridūrė, kad ne mažiau svarbus faktorius kalbant apie požiūrį į kontrabandą yra ir žmogaus pajamos. Tyrimai rodo, kad kuo žmogus uždirba daugiau, tuo į kontrabandą jis žvelgia kritiškiau. Ir atvirkščiai: vos galą su galu suduriančiam žmogui ypač svarbus yra ekonominis aspektas, todėl jei verčiamasi itin sunkiai, moralės klausimai ir dilemos lyg pasitraukia į antrąjį planą.
Vis dėlto nagrinėjant kontrabandos reiškinio priežastis ir pasekmes nereikėtų susitelkti vien į ekonominį aspektą. Siekiant kovoti su šiuo reiškiniu būtina įvertinti ir mentaliteto, įpročių, tradicijų įtaką.
„Pavyzdžiui, Šveicarijoje kontrabandos problema nėra labai aktuali. Ten yra kitas žmonių mentalitetas, aukštas pajamų lygis, – paminėjo M. Daugelavičius. Todėl, jo manymu, ir spręsti šešėlinės ekonomikos problemos reikėtų pirmiausia ne griežtinant bausmes, bet pasitelkiant edukacines priemones bei pastangas gerinti bendrą šalies ekonominę situaciją.
Įtraukia ir jaunimą
Ne paslaptis, kad ypač pasienio teritorijose į kontrabandinę veiklą dažnai įtraukiami nepilnamečiai. Jokių užsiėmimų neturintys, kartais netgi mokyklos nelankantys paaugliai suaugusiųjų greitai sugundomi gauti papildomų pinigų ir įtraukiami į nelegalias veiklas. Taip nuo ankstyvo amžiaus suformuojama nuostata, kad nemokėti mokesčių, verstis nelegalia veikla yra visiškai priimtina, o tokios nuostatos užkerta kelią vėlesniam jaunuolio išsimokslinimui ar įsidarbinimui. Žiniasklaidoje ne kartą aprašyti atvejai, kai tokią savo vaikų veiklą toleruoja ir netgi palaiko tėvai: būna, kad paauglio už nelegalią veiklą gaunami pinigai yra vienintelis šeimos pajamų šaltinis.
Nors įvairios organizacijos nuolat šalies ugdymo įstaigose rengia seminarus, paskaitas, kurių metu kalba apie šešėlinės ekonomikos žalą tiek visai šaliai, tiek kiekvienam gyventojui, iš tokių užsiėmimų grįžęs namo vaikas gali pamatyti, kad jo tėvai elgiasi visiškai priešingai ir palaiko nusikalstamą veiklą, pavyzdžiui, pirkdami kontrabandines prekes.
„Mokyklose taikomos priemonės, be abejo, kažkiek yra efektyvios. Vaikai fiksuoja tai, kas aplink šnekama, ir tai veikia. Bet jei šeimoje elgiamasi priešingai nei kalbėta mokykloje, poveikis nunyksta. Apskritai viena priemonė negali padėti išspręsti problemos – tai padaryti gali tik visas jų kompleksas“, – teigė psichologas.
