Žvalgėsi į drabužius
Panevėžyje per akciją „Padovanok suknelę“ moterys ir merginos išsidalijo 120 įvairiausių panevėžiečių paaukotų apdarų.
Išsirinkti patinkančią suknelę buvo pakviestos gausių šeimų atstovės ir vaikų namų auklėtinės.
Renginyje buvo paprašytos dalyvauti ir suknelių dovanotojos. Jų atėjo labai negausiai. Pirmosios renginio akimirkos slinko nejaukiai: ir geradarės, ir laukiančios dovanų nedrąsiai žvalgėsi į ant stovų sukabintus drabužius. Viešnias šiek tiek atpalaidavo makiažo meistrės pamokėlė.
„Duoti lengviau nei imti, paimti dovaną irgi reikia mokytis. Jokia čia gėda priimti pagalbą, kas čia žino, kaip toliau pačios gyvensime“, – moteris drąsino viena iš renginio aktyvisčių.
Mylimiausiai išmušė valanda
Prie vieno stalelio sėdinčios panevėžietės Alvyda Kariznienė, Aleksandra Adiklienė ir Aldona Kubilienė paaukojo po kelias savo ir anūkių sukneles.
„Atidaviau gėlėtą ilgą balinę suknelę, ja buvau apsirengusi per savo šeimos šventę, galėjau dar ne kartą dėvėti, bet tegu kita moteris pasidžiaugia. Dar atnešiau penkias užaugusios anūkės sukneles – gal mergaitėms tiks mokyklinėms išleistuvėms“, – kalbėjo A.Kariznienė.
A.Adiklienė akcijai padovanojo 8 savo suknias, tarp jų ir megztą vilnonę, šilkinę, numylėtinę dryžuotą, kurią ilgai saugojo, nenorėjo skirtis. Dabar džiaugiasi, kad josios suknelei išmušė valanda – geros kokybės drabužis galbūt pravers kitai, tuo labiau kad jau pačiai ankštokas.
A.Kubilienė atnešė gražių anūkės apdarų ir kelias savo beveik naujas sukneles.
„Atėjom todėl, kad įdomu, ar bus įvertinta, ar tikrai kažkam patiks, ar išeis šnipštas. Juk šitiek dėvėtų drabužių parduotuvių yra, gal į mūsų sukneles niekas dėmesio nekreips“, – renginio pradžioje šia akcija truputį abejojo moterys.
Bet greit ant pakabos neliko nė vieno jų atnešto drabužio.
Puoštis nebuvo kada
„Oi, sau rūbus seniai pirkau. Noriu čia ką nors rasti šventėms, bet mano dydžio balinių suknelių nėra, radau tik dukrytėms“, – kalbėjo smulkutė trijų vaikų mama Ina Šmakotina.
Aštuonis vaikus užauginusi ir namie tik pagrandukę dukrą beturinti Eugenija su malonumu apžiūrinėjo apdarus.
„Kai vaikus auginau, pinigų ir laiko puoštis nebuvo, o ir pasipuošus nebuvo kur eit. Tik dabar apie rūbus sau galiu pagalvoti“, – šypsojosi moteris.
Iš rajono į renginį atvykusios 5 vaikų mama Skaistė Čepienė su dukra ir 3 atžalas auginanti Oksana Sarapienė neslėpė, jog jos ne iš tų, kurios negali sau leisti naujo rūbo nusipirkti. Viena sau drabužius pirko prieš 3 mėnesius, kita prieš mėnesį.
„Kadangi suknelių daug, pasižvalgysime ir mes“, – prie pakabų neskubėjo jos.
Kristina Vorienė iš Piniavos augina 4 savo vaikus ir vieną globotinę, čia atvyko su vyriausia dukra. Moteris pasidžiaugė, kad visi jos vaikai geri ir jų tėvelis labai geras.
„Radau sau vieną paprastą suknelę, proginių man nereikia. Svarbiausia, radau suknelių mergaitėms“, – sakė moteris.
Brangus tautinis kostiumas ilgai dulkėjo pamirštas
Tarp sukneles besirenkančių moterų įsimaišė ir politikė Danutė Kažukauskienė.
„Tikrai sau rūbo neieškau, suk-nelių aš niekad nemėgau, per visą gyvenimą turėjau gal tik dešimt. Čia atnešiau tris, jaunystės mylimiausias ir, žiūriu, jau nebėra, kažkam patiko“, – linksmai nusiteikusi kalbėjo žinoma panevėžietė.
Savo suknelę siūlė ir parlamentarė Rasa Juknevičienė. Vos tik viena moteris nuo stovo nusikabino baltais smukliais žirneliais margintą apdarą, R.Juknevičienė pribėgo artyn ir pasakė, kad tai jos.
R.Juknevičienė į renginį atvežė ir afganių moterų rankomis siūtą ir siuvinėtą suknią, puoštą veidrodėliais. Šį brangų rankų darbo nacionalinį kostiumą jai padovanojo vietinės moterys Afganistane. Politikė dovaną buvo pamiršusi, rūbas dulkėjo kabinete, nukištas į toliausią kampą. Dėžę su afganių tautiniu kostiumu ji rado tik neseniai, susiruošusi kraustytis į kitą kabinetą.
„Kas gi ją ims? Atiduosiu teatrui“, – sakė politikė. Jos tikslas buvo tik parodyti, kaip dabinasi tolimos šalies moterys.
„Pas mus kai kas įsivaizduoja, kad dovanoti – tai atiduoti, kas tau netinka, negražu, nemadinga. Pirmą kartą nedrįsome labai reklamuotis, prašymą dovanoti paskleidžiau tik per savo feisbuką, bijojau, kad moterys išsivalys spintas ir suneš senienas. Teisybė, yra ir senoviškesnių suknelių, bet yra ir visai naujų, viena net su etikete ir kaina – 140 eurų“, – sakė viena iš renginio organizatorių verslininkė Indiana Grigienė.
Svarbu ne suknelė, o dalijimosi jausmas
Suknelių rinkimosi tempas paspartėjo ir pagyvėjo, kai salėje pasirodė iš sostinės atvykusi šios akcijos sumanytoja etiopė Eskedar Maštavičienė. „Padovanok suknelę“ pernai ji pirmą kartą organizavo Vilniuje, o šiemet renginys vyksta jau plačiau – Panevėžyje ir Šiauliuose.
Šilta ir užkrečiančiai besišypsanti juodaodė ėmė glėbesčiuoti visas renginio viešnias, ją iš karto apstojo ir klausimais apibėrė paauglės.
„Esmė čia ne suknelė. Kalbame apie jausmą, kad mums rūpi žmonės, kuriems kažko stinga. Kai kurie žmonės bijo pajuokų, kritikos, bijo pasakyti, kad reikia pagalbos. Aš pati buvau pabėgėlė ir žinau tą jausmą, kai visko stokoji, suprantu dalinimosi svarbą“, – apglėbusi mergaites kalbėjo ji.
Eskedar savo tėvynę Etiopiją paliko prieš 11 metų, tada ji buvo 20-metė studentė, šalies sostinėje Adis Abeboje studijavusi buhalterinę apskaitą. Susidarius sudėtingai politinei situacijai ji turėjusi bėgti.
Dvidešimties jaunų žmonių grupė džipu įveikė Sacharos dykumą, po to prasidėjo kelionės per Europos pabėgėlių punktus. Eskedar atsidūrė Maltoje, o 2007 metais buvo atsiųsta į Lietuvą.
Namai ten, kur mylimieji
Dabar Eskedar Vilniaus socialinių mokslų kolegijoje dėsto verslo vadybą, dar dirba anglų kalbos mokytoja, Vilniaus Gedimino technikos universitete ji yra baigusi verslo vadybą ir finansus. Jos vyras Mindaugas – karininkas. Šeima augina tris vaikus.
Mintis padovanoti suknelę negalinčioms jos nusipirkti etiopei kilo tuomet, kai pasikalbėjo su butą remontavusia moterimi. Sužinojo, kad darbininkė seniai sau nieko nepirko, verčiasi sunkiai, pirmiausiai rūpinasi vaikų gerove. Tuomet Eskedar moteriai padovanojo naują suknelę ir jau kitą dieną su draugių ir pažįstamų pagalba ėmė organizuoti šventinę akciją.
Suknelių prisirinkusios paauglės Eskedar klausė, kur gyventi geriau: Etiopijoje ar Lietuvoje.
„Geriau ten, kur mylimi žmonės ir namai, o namai gali būti bet kur, svarbiausia santykiai su žmonėmis“, – mergaitėms atsakinėjo etiopė.
Pratina prie apkabinimų
Pernai per pačios surengtą suknelių dovanojimo akciją buvo surinkta 200 apdarų, net 40 suknelių padovanojo pati Eskedar.
Gal Eskedar yra labai turtinga, kad gali dovanoti sukneles?
„Mes esame paprasta, vidurinio socialinio sluoksnio jauna šeima, gyvename bute, iš atlyginimų. Kiek-
viena moteris, pasidairiusi savo spintose, tikrai rastų ką padovanoti kitai, jei ne suknelę, tai papuošalą ar dar ką“, – tvirtino Eskedar.
Renginio viešnios stebėjosi, iš kur toje smulkutėje moteryje tiek daug šilumos, kodėl ją tik įėjusią apspito vaikai? Ji tik juokėsi.
„Jei tikėti mūsų šalies senų žmonių papročiais, neturėjau susilaukti vaikų: esą kuri labai myli vaikus, jų niekada neturės. Paskui mane vaikai nuo vaikystės būriais sekdavo. Mano šeima gyveno kaime, buvau piemenaitė, eidavau pažiūrėti mūsų avių ir karvių, niekada neidavau viena, pasiimdavau viso kaimo vaikus“, – pasakojo Eskedar.
