Lieptelis per upelį? Tai – įprasta. Bet Lietuvoje yra ir tokių keistų vietų, kur ant lieptelio tenka užlipti vien tam, kad pavyktų perlipti per didžiulį išvirtusį medį. Kas per keistas sumanymas – nesupjaustyti medžio malkoms, bet sukalti per jį lieptą?
Tai suvalkiečių miškininkų išmonė – saugoti išvirtusius medžius girioje. Norėtumėt pamatyti? Viskas įmanoma. Ir tai net Suvalkijoje nieko nekainuoja. Nebent paišlaidauti tektų degalams, kurių prireiktų iki keliui iki Buktos girios įveikti.
Reikia adrenalino? Bus ir jo
Tik pora kilometrų. Žioplinėjant – tik valanda ar šiek tiek daugiau laiko. Tiek pakanka, kad išsivalytų apsunkusi galva ne tik nuo sunkių minčių, bet ir kitokių teršalų.
Šis valiklis – tai pažintinis takas, Sūduvoje vingiuojantis per Buktos girią. Atnaujintas – sukaltas iš šviežių lentelių ir ekstremalus tiek, kiek to adrenalino įpilti į kraują užsinori pati giria.
Tai – ne pramanas. Jei įsismarkuoja vėjas – jei įsibėgėja tiek, kad jo greitis pasiekia 20 metrų per sekundę ar dar daugiau, giria ima traškėti, braškėti, dejuoti. Ir anaiptol ne kiekvieną vėjo gūsį atremia kelis šimtus metų nugyvenę medžiai.
„Triaukšt. Švokšt“, – ir kabindamasis šakomis į greta stovinčius skroblus ant žemės išsitiesia uosis, kartu išversdamas ir dar porą medžių. Tik kelios akimirkos – kelios prarastos akimirkos, ir vėjo verčiamo uosio nepavyko suskubti ir nufilmuoti. Jis išsitiesė visu ilgumu ant žemės vos už kelių metrų. O įstrigę rankinėse keliautojų telefonai tegraibstė mikroskopiniais objektyvais išvirtusio medžio atplaišas.
Tai buvo gruodžio 27-ąją, kai vėjo gūsiai Buktos sengirėje prie žemės priplojo ne vieną dešimtį senbuvių. Ir ne vieną dešimtį jų išguldys kaskart, kai tik įsismarkuos koks pietvakarių vėjas ar pūstelės šėlioti įpratęs Pietys.
Dažniausi svečiai - marijampoliečiai
Buktos giria dunkso vakariniame vadinamojo Žuvinto biosferos rezervato pakraštyje, greta Želsvos gyvenvietės. Nuo jos iki Marijampolės – vos 15 kilometrų. Ir tai, anot šio rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, yra vienas pačių įdomiausių gamtos kūrinių Lietuvoje.
Tai – ne atsitiktinumas, kad ir žiemą po girią klaidžioja daugybė ją pamatyti užsimaniusių žmonių. Gali būti, kad suvalkiečiai savais vardais vadina kiekvieną greta pažintinio tako augantį medį.
„Man kartais ir pačiam keista, kad tiek daug žmonių atvažiuoja pavaikščioti po girią. Ir, stebėtina, nebūna primėtytų šiukšlių.
Anuomet, prieš dešimtį metų, kai kartu su miškininkais nutiesėme šį taką, buvome įrengę ir infraraudonųjų spindulių skaičiuoklį.
Nustebome: per patį pirmąjį sezoną, 2006-aisiais, taku pražingsniavo net 5 tūkstančiai lankytojų. Vargu, ar lankytojų srautas smarkiai sumenko. Nes žmonėms tai labai patraukli vieta. Juoba kad girioje nemažai kalvų, o juk Suvalkijai, plytinčiai lygumoje, toks reljefas apskritai nebūdingas“, - kalbėjo A.Pranaitis.
Jo teigimu, dažniausiai gamtininkai lankytojams, pasiekusiems Žuvinto rezervatą, pasakoja apie patį ežerą, greta plytinčią pelkę, augmeniją ir gyvūniją. Bet žmonėms tai realiai nė neprieinamos vietos. Juk tai – gamtinis rezervatas, ir į jį žmogui nė kojos nevalia įkelti.
Tuo tarpu sengirės apsauga nėra tokia griežta. Tad, minant taku, su ja galima gana artimai susipažinti.
„Visa bėda, kad pučiant smarkiam vėjui po ją vaikščioti yra pavojinga. Tai senas, žmogaus rankų nepaliestas miškas, kuriame augmenija natūraliai atsinaujina. Seni medžiai sutręšta, išlūžta, supūva, nauji - tiesiasi aukštyn“, – kalbėjo A.Pranaitis.
Anot pašnekovo, taką prižiūri Marijampolės miškų urėdija. Ir tai daro ypač stropiai. „Bet kada atvesdamas lankytojus į šį taką galiu būti ramus, kad rasime jį tvarkingą“, – užsiminė gamtininkas.
Išskirtinė giria
Buktos giria – unikali. Anot A.Pranaičio, gamtininkams, ypač – botanikams ji yra viena vertingiausių Lietuvos miškingųjų teritorijų. Vien tik žolinių augalų rūšių joje suskaičiuojama per 500.
Žinoma, žiemą šios įvairovės neįmanoma pamatyti, tačiau pažiūrėti vis tiek yra į ką.
„Lankytojai, kurie be gido nori apžiūrėti į girią, informaciją apie tai, į ką verta atkreipti dėmesį, randa ties pažintiniu taku sustatytuose stenduose.
Mes savo ruožtu saugome kelias gamtines augalų bendrijas, kurios pietvakarinėje Lietuvos dalyje yra išskirtinės, tarp jų – ir skroblynai.
Apskritai pietvakarinė Lietuvos dalis patenka į kontinentinių miškų zoną – į kontinentinį regioną, kuriame analogiškų miškų yra Lenkijoje bei Vokietijoje.
Tiesa, Vokietijoje labiau paplitę bukai, ne skroblai, bet žoliniai augalai mūsų girioje kone tokie patys, kaip Belovežo girioje Lenkijoje ar Vokietijos brandžiuosiuose miškuose. Kituose Lietuvos miškuose tokių augalų neįmanoma aptikti“, – kalbėjo gamtininkas.
Pavyzdžiui, ir dabar, žiemą, galima pamatyti į medžių kamienus įsikibusią gebenę lipikę. Jos Buktos girioje nešliaužioja pažeme, kaip kituose miškuose, bet kopia aukštyn, iki pat medžių viršūnių.
Tai, kad užsiropštusios taip aukštai gebenės neiššąla, kelia nuostabą ir botanikams.
Pasirodo, Buktos miškas plyti vienoje šilčiausių Lietuvos vietų. Ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, nulemiančių, kad girioje ypač daug retų, kitur neaptinkamų augalų.
Kita jų paplitimo priežastis – tai gera, vertinga, naši miško žemė.
Žmonės panašius miškus Suvalkijoje seniai yra pavertę dirbamais laukais – kirtimų nebeatsodindavo, bet, išrovę kelmus, imdavo arti ir sėti.
„Esame įsitikinę, kad Buktos giria nebuvo pilnai -- iki plyno lauko iškirsta. Nes joje gamtos vertybės – augalų įvairovė – yra pati natūraliausia.
Apskritai skroblynai nėra būdingi visai Lietuvai, tik pietvakarinei jos daliai. Nes du trečdaliai Lietuvos miškų yra Vakarų taiga – juose vyrauja pušys bei eglės“, -- užsiminė A.Pranaitis.
Prisnūdusi gyvybė
Žingsniuojant pažintiniu taku net ir žiemą akį traukia skroblynai, seni ąžuolynai, beržynas.
Anot A.Pranaičio, senuose medžiuose visada esti pilna drevių, o tai – ir geras būstas paukščiams, ir gera mitybos vieta, ypač geniams, o čia jų yra keleto rūšių. Bent jau baltnugarių ir margųjų genių tai tikrai.
Kiekvienas senas ąžuolas turi ir po gandralizdį – namus, į kuriuos po keleto mėnesių sugrįš ir juodieji gandrai. Bent jau į vieną jų – seniausią ir didžiausią Grįstakelio ąžuolą tai tikrai jie nusileis.
Metų sandūroje miške dar tyloka, retai kada, ir tai – naktį ūkteli naminės pelėdos. Bet jau netrukus triukšmą pradės kelti ne tik geniai, bet ir lipučiai, ir bukučiai, ir zylės.
Rezervate žmonės nelaukiami
Regimantas Vabuolas, Žuvinto biosferos rezervato vyriausiasis ekologas
„Sengirėse medžiai gyvena kiek ir įprastiniuose miškuose, bet jų neliečia žmogaus ranka. Ir giria tvarkosi pati taip, kaip jai reikia. Ir žmogus, jai trukdydamas, elgiasi kaip „parazitas“.
Štai todėl žmonės į gamtinius rezervatus apskritai yra neįleidžiami. Nebent mokslininkams yra leidimas tam išduodamas.
Šiuo metu ir Žuvinto gamtiniame rezervate, kurį sudaro pats ežeras ir pelkė, gana ramu. Netenka sukti galvos dėl to, kad žmonės ką nors iškrės. Nebesiveržia jie taip, kaip anksčiau, pavyzdžiui, rudenį spanguoliauti. Arba užsimanę – žvejoti. Bet aplinkosaugos inspektoriai vis tiek negali prarasti budrumo. Vien tik už lankymąsi rezervate – jei tik už tai, kad žmogus be leidimo į jį įžengė, būtų skirta 90 eurų bauda.
Tuo tarpu mes, ekologai, dirbame gamtotvarkos srityje. Mūsų užduotis - išsaugoti rezervate bioįvairovę. Kertame pelkėje krūmus, šienaujame pievas, kad būtų išsaugotos tinkamos buveinės paukščiams.
Šiuo metu į pelkę žiemoti iš miškų yra atsitraukę briedžiai. Jiems ten yra saugu. Kituose miškuose netrūksta medkirčių keliamo triukšmo, tad jie pasitraukia. Ir rezervato aukštapelkėje jie „skainioja“ mažąsias pušeles.“
