„Tai būtų galima pavadinti Maskva prie Ženevos ežero. Ženeva, gerokai nutolusi nuo stepių ir Kremliaus, per pastaruosius dvidešimtį metų tapo pasauline prekybos Rusijos nafta sostine“, – rašoma straipsnyje.
Skaičiuojama, kad 2012 metais 80 proc. Rusijos naftos pardavimų buvo realizuojama prie Ženevos ežero krantų. Šiandien ši pozicija yra nenuginčijama.
Prekyba tarp Rytų ir Vakarų
„Šaltojo karo epochos metu, nežiūrint į tai, kad antikomunistinė Šveicarija buvo kategoriškai nusiteikusi Sovietų Sąjungos atžvilgiu, ji tapo ekonominiu ramsčiu savo ideologiniam priešui. 8-ame dešimtmetyje tam, kad pamaitintų savo gyventojus, Sovietų Sąjunga gausiai importavo iš Vakarų grūdus. Jos monopolinė organizacija „Eksportchleb“ darė grūdų užpirkimus per prekybos tarpininkes, kurios buvo išsidėsčiusios tarp Ženevos ir Lozanos“, – rašoma straipsnyje.
Be jokios abejonės, geriausius santykius su Maskva palaikė pasaulio lyderės „Cargill“ konkurentė – stambi Amerikos grūdų perdirbimo kompanija „Continental Grain“ („Conti“).
Leidimas išvykti
„Buvusio anuometinio „Conti“ vadovo nuomone, Ženeva tapo kompanijos europiniu centru jau vien todėl, kad Šveicarija buvo tarpinis taškas tarp Rytų ir Vakarų: „ Žmonėms iš Rytų buvo lengviau gauti leidimą išvykti į Ženevą, nei į JAV arba Londoną. Be to, tai buvo atšilimo laikotarpis: prekyba turėjo tarnauti pasauliniams santykiams ir Ženeva buvo ta vieta, kur tai vyko.“
„Tačiau 1991 metais Sovietų Sąjunga griuvo ir prasidėjo chaosas. Tokios monopolijos, kaip „Eksportchleb“, išnyko. Jų vietoje atsirado daug naujų jaunų verslininkų, vietos magnatų ir kriminalinių grupuočių, kurios konkuravo tarpusavyje, siekdamos valdyti žaliavas ir pagrindinius gamybinius fondus – šachtas, siloso saugyklas, uostus, plieno gamybos kombinatus“, – rašoma straipsnyje.
Michailas Prochorovas, būsimasis oligarchas ir „Norilsko nikelio“ vadovas – puikus pavyzdys kalbant apie tuos, kurie tuo laiku pasirodė. „Panašiai kaip ir jis, daugelis žmonių buvo jauni, jie gabeno į Rusiją kompiuterius, jie avėjo sportinius batelius ir turėjo dideles šeimas pasaulinėje diasporoje“, – reziumavo nevyriausybinės organizacijos „PublicEye“, kuri specializuojasi žaliavų rinkoje, atstovas Olivieris Longchampas.
Kaip ir M.Prochrovas, kultinis oligarchas Romanas Abramovičius savo veiklos priešaušryje Šveicarijoje įkūrė savo pirmąsias prekybos tarpininkų firmas.
Lemiamas finansininkų vaidmuo
„Kiekvienoje firmoje buvo toks žmogus, kaip aš,- liudijo vienas iš šveicarų prekybininkų, prekiavęs grūdais, kuriuos gabendavo į Rusijos provinciją. – Tai buvo panašu į detektyvo darbą. Aš turėjau surastį tą žmogų, su kuriuo galėčiau kalbėtis, kompanijų adresus, prisistatyti, nes jie nieko apie mus nebuvo girdėję. Kartais man atrodė, kad aš pirmasis užsienietis, kuriam nuo Čingischano laikų pavyko pakliūti į tą vietovę.“
„Netrukus verslininkai iš buvusios Sovietų Sąjungos pradėjo steigti bendras kompanijas Šveicarijoje. Dažniausiai visa tai buvo ofšorinės struktūros, įkurtos Didžiosios Britanijos Mergelių salose“, – rašoma straipsnyje.
„Šveicarijos bankuose jie atidarydavo sąskaitas rusams, kurie atvažiuodavo į Ženevą pilnais autobusais, – prisimena viena bankininkė. – Mes neužduodavome klausimų: vienintelė informacija, figūravusi dokumentuose, – tai žinutė, tarkime, „prekiautojas nafta“. Niekas negalėjo nieko patikrinti ir paaiškinti. Visas verslas buvo vykdomas per ofšorus, be jokio apmokestinimo“.
Gigantų atėjimas
„Pradedant nuo 2000 metų, Rusijos naftos verslo rinkos gigantai užkariavo Ženevą. Viena pirmųjų čia 1992 metais įsikūrė labai kukli kompanija „LiaOilSA“, kuri prekiavo čečėniška nafta. Po to atėjo milijardieriaus Michailo Chodorkovskio valdomos naftos kompanijos „Jukos“, kuri iš pradžių veikė per nepermatomą ofšorinių firmų tinklą, eilė. Joms iš paskos pasirodė dešimtys stambių didmenininkų, tokių, kaip M.Prochorovo prekybos metalais gigantas – “Norilsko nikelis“ ir prekybininkas nafta „Gunvor“,- rašo žurnalistai.
„ Tačiau viską iš esmės pakeitė 1994 metais įvykęs „Lukoil“ atėjimas į Ženevą. 2001 metais antrasis didžiausias pasaulyje po „Exxon“ naftos gamintojas nutarė įsikurti tiesiog miesto centre ir įrengti čia savo vienintelio tarptautinės prekybos operatoriaus „Litasko“ būstinę. Jis pradėjo samdyti darbuotojus, perviliodamas juos iš savo konkurentų“, – komentuoja straipsnio autoriai.
„Taip Ženeva tapo rusiškos, kazachiškos ir azerbaidžanietiškos naftos sostine. Toks statusas buvo aktyviai palaikomas vietos valdžios“, – rašoma straipsnyje.
Šveicarijoje rusai pelnė pagarbą, kuri masino visokio plauko prekybininkus. „Būtent mokestinė ir įstatyminė ramybė lėmė jų įsikūrimą Šveicarijoje, – mano ekonomistras ir žaliavų rinkų specialistas Pilypas Chalmé. – Šveicarijoje egzistuoja sena tradicija užmerkti akis prieš kai kurias veiklos rūšis“.
„Ir siūlyti užsienio investuotojams pačias konkurencingiausias ir lanksčiausias pasaulyje mokestines sistemas“, – reziumuoja straipsnio autoriai.
