Metų meru prieš porą dienų paskelbtas V.Mitrofanovas šįmet jau spėjo pagarsėti savo pasiūlymu sugrąžinti paskyrimų sistemą, kai baigęs valstybės apmokėtas studijas jaunas specialistas siunčiamas atidirbti trejus metus ten, kur tuo metu reikia tokių darbuotojų.
Tačiau 45 metų Akmenės savivaldybės meras turi ir daugiau idėjų. Jis, kaip ir kai kurie kiti savivaldybių vadovai, pritaria tam, kad savivaldos institucijos perimtų nemažai darbo biržos funkcijų. O gal net ir visas.
– Kuo savivaldybėms neįtinka darbo biržų veiklos rezultatai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Mitrofanovo.
– Dažnai merams ar savivaldybėms priekaištaujama, jog nedarome nieko, kad pritrauktume investicijų. Tik ar taip ir yra?
Štai konkretus pavyzdys. Mūsų administracija glaudžiai bendradarbiauja su „Investuok Lietuvoje“. Gauname signalą iš šios organizacijos, kad vokiečių įmonė ieško galimybių investuoti Lietuvoje – jiems reikia patalpų ir šimto siuvėjų.
Pas mane atbėga panikos ištiktas Darbo biržos direktorius ir sako: „Mere, nepradėkite derybų, nes mes geriausiu atveju rasime 20 siuvėjų.“
Tačiau vokiečiai tikrai galėtų čia kurtis – juk mūsų Darbo biržoje užregistruota 1600 žmonių, iš jų 800 – moterų.
Negi nerastume 100 moterų, kurios galėtų persikvalifikuoti ir dirbti siuvėjomis? Galiausiai – šalia Mažeikiai, Joniškis, kodėl iš ten žmonės negalėtų važinėti į darbą pas mus? Mūsų moterys juk važinėja į Plungę dirbti „Vičiūnų“ bendrovėje.
Todėl esame tikri, kad kur kas geriau būtų, jei darbo biržos veikla kartu su atsakomybe būtų perleista savivaldybėms. Dabar tai įstaigai, manau, kuo daugiau bedarbių, tuo geriau, nes ji turi daugiau darbo.
– Tačiau darbo pagal profesiją nerandantys žmonės juk visuomet turi galimybę lankyti kursus ir įgyti kitokią kvalifikaciją?
– Taip, tačiau būtina keisti ir Suaugusiųjų mokymo centro taikomą tvarką. Jis turėtų rengti tuos specialistus, kurių tuo metu reikia, o ne tuos, kurie numatyti jau parengtose mokymo programose.
Neseniai nustebau, kad pas mus atidarytame prekybos centre dirba moteris, kasdien važinėjanti į darbą iš Joniškio. Klausiau Darbo biržos direktoriaus: nejaugi negalėjo rasti vietinės?
Netrukus mūsų savivaldybėje įmonė „Eternit Baltic“ atidarys fibrocementinių išorės apdailos plokščių gamyklą. Investicijos sieks net 39 mln. eurų.
Bus sukurta 60–70 darbo vietų vien gamykloje, o juk tokios investicijos kuria darbo vietas ir aplink ją. Galėtume susėsti su direktoriumi ir kalbėtis, kiek reikės jiems, tarkime, krautuvo mašinistų. Bet kas juos parengs?
Aišku, trukdo ir žmonių mąstysena. Dvyliktokui galėtume sakyti: metus pasimokyk ir turėsi darbą. Bet jis atrėš, kad geriau eis į darbo biržą ir gaus pašalpą. Taip ir neaišku, ar toks jaunuolis tikrai nori rasti darbą, ar jam reikia tik pašalpos ir sveikatos draudimo.
– Atkūrus nepriklausomybę Akmenės savivaldybėje nedarbo lygis vienu metu buvo viršijęs net 40 procentų. Kaip sekasi dabar?
– Mūsų savivaldybė specifinė. Čia labiausiai išplėtotas pramonės ir statybų sektorius, todėl labai juntamas sezoniškumas: daug darbuotojų reikia devynis mėnesius per metus, o per tris žiemos mėnesius jų paklausa smarkiai sumažėja.
Žiemą savivaldybėje nedarbas siekia 15 proc., vasarą – 11–12 proc. Žinoma, egzistuoja natūralus nedarbas. Manau, Lietuvos sąlygomis jo lygis galėtų siekti 7 proc.
Daug lemia ir verslumas, o jis turi būti ugdomas iš kartos į kartą. Akmenės žmonės buvo įpratę dirbti gamykloje, gauti butus, tad kovos už būvį įgūdžių bei verslumo mūsų gyventojams trūko.
Bet dabar viskas keičiasi, ateina smulkesnių įmonių. Pastaraisiais metais net dvi mūsų bendrovės laimėjo prestižinius apdovanojimus.
– Daug triukšmo sukėlė jūsų pasiūlymas įpareigoti jaunus specialistus, parengtus už valstybės lėšas, tam tikrą laiką atidirbti nurodytoje vietovėje. Negi tikrai neįmanoma jų prisivilioti į provinciją be tokių priemonių?
– Neburnokime ant valstybės. Jei ji duoda, duokime šiek tiek ir jai. Juk atidirbti reikėtų nedaug – tik trejus metus.
Tačiau aš kalbėjau ne tik apie paskyrimus dirbti provincijoje, o apie visą viešąjį sektorių, kuris išlaikomas iš valstybės biudžeto. Ne tik apie regionus, bet ir apie ministerijas Vilniuje.
Pas mus savivaldybėje į konkursą eiti kokias nors pareigas tikrai nebeateina septyni aštuoni žmonės, kaip būdavo prieš septynerius metus. Į Švietimo skyriaus specialisto vietą pretenduoja vienas žmogus, į lietuvių kalbos specialisto – vienas.
Žinau, kad Žagarė seniūno negali rasti kone dvejus metus. Mes tiek pat laiko nerandame žmogaus į vaikų darželio direktoriaus vietą, nors tai gana gerai apmokama pareigybė. Stinga ne tik gydytojų, bet ir architektų, inžinierių. Paskyrimų tvarka šiek tiek pakeistų padėtį.
Kai kas sako: mokėsite atlyginimus, ir jauni žmonės ateis. Nebūkime naivūs. Mes vyriausiajam architektui numatėme aukščiausią kategoriją ir apie 670 eurų atlyginimą jau atskaičius mokesčius. Tai yra didžiausia alga, kokia galime mokėti.
Neturime teisės mokėti priedų. Gal ir rastume pinigų dar didesniam atlyginimui, bet tai daryti draudžia įstatymai, nes yra nustatytos ribos.
Mano nuomone, nuo prievolės atidirbti ten, kur liepiama, galėtų būti atleidžiami pirmūnai. Be to, paskyrimai skatintų jaunimo motyvaciją: žinodami, kad reikės atidirbti už nemokamas studijas, jaunuoliai atsakingiau rinktųsi, ko mokytis.
Nevarykime ant valstybės. Jei ji duoda, duokim šiek tiek ir jai. Nedaug – tik trejus metus
– O ar pats sutiktumėte, kad jūsų atžaloms tektų keliauti pagal paskyrimą į kitą Lietuvos regioną?
– Sutikčiau. Tik mano duktė studijuoja Edinburgo universitete biomediciną. Kai kalbamės su ja, man aišku, kad ji nesibaimintų Lietuvos.
Jei ji studijuotų Lietuvoje ir gautų paskyrimą atidirbti trejus metus, aš neprieštaraučiau.
