– Kodėl prireikė naujo socialinio rodiklio, nors skaičiuojami minimalaus gyvenimo lygio, remiamų pajamų, bazinės išmokos dydžiai? – „Lietuvos rytas“ paklausė šį siūlymą rengiančio socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo profesoriaus Romo Lazutkos.
– Jūsų minimi rodikliai pirmiausia netenkina todėl, kad jie nužiūrėti tarsi iš lubų – nėra pagrįsti objektyviais socialinių poreikių skaičiavimais. Jų dydžiai susiklostė istoriškai, valstybei numačius vienokias ar kitokias išmokas.
Augant kainoms ir atlyginimams būdavo siūloma išmokas didinti, bet neskaičiuota, kiek pakilo socialinių poreikių kaina, o tik tartasi su Finansų ministerija, kiek galima rasti biudžete pinigų.
Todėl nustatyti rodikliai seniai atitrūkę nuo realybės ir visiškai neaišku, kodėl valstybė remia būtent tokio dydžio pajamų gavėjus.
– Vadinasi, minimalių poreikių krepšelio paskirtis – priartinti socialinę paramą prie realių žmogui būtinų išlaidų dydžio?
– Tai vienas tikslų. Atrodytų, kuo daugiau socialinės paramos, tuo žmonėms geriau. Bet negalima pamiršti ir kito lazdos galo – paramą tik paskiria valstybė, o sumoka patys žmonės iš savo mokesčių.
Socialinė parama – taip pat visuomenės finansiniai santykiai, bet negerai, kai jie grindžiami istoriškai susiklosčiusių, tikrovės neatitinkančių dydžių pagrindu. Reikia objektyvių kriterijų.
Šie rodikliai buvo nustatyti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bet tada jie rėmėsi visiškai kitokios vertės minimalaus gyvenimo lygio poreikiais. Vėliau išmokos nebuvo tiek didinamos, kiek augo kainos.
Reikia nustatytus jų dydžius pagrįsti. Valstybės kontrolė, vertindama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklą, išsakė dėl to kritinių pastabų. Mes dabar ir bandome pagrįsti skaičiais, kokio dydžio pajamos reikalingos, kad žmogus galėtų tenkinti minimalius savo poreikius.
– Galbūt minimalių poreikių krepšelį reikėtų nustatyti ne visiems vienodą, o diferencijuoti pagal šeimos narių skaičių, pagal būsto pobūdį – pavyzdžiui, žmogus nuomoja jį ar gyvena nuosavame bute?
– Be abejo, minimalių išlaidų krepšelis skiriasi, bet žmogui ir teikiama įvairi socialinė parama, o ne vien mokamos pašalpos. Minimalių poreikių krepšelis dar tik rengiamas, bus svarstoma, koks jis turėtų būti, ir dar nėra nustatyti būtinų namų ūkio išlaidų dydžiai.
Kai viską apskaičiuosime, bus galima atsisakyti kitų socialinės paramos kriterijų, kaip antai tik 102 eurus siekiančios valstybės remiamų pajamų kartelės, dabartinio minimalaus gyvenimo lygio ar bazinės socialinės išmokos dydžio, ir pakeisti šiuos rodiklius minimalių poreikių krepšeliu.
– Skelbiama, kad šis rodiklis sieks 240–250 eurų. Ar valstybė garantuos, kad Lietuvoje nebūtų žmonių, kurių mėnesio pajamos bus dar mažesnės?
– Skaičiai nėra galutiniai, o ir garantuoti, kad visi žmonės gautų bent jau ne mažiau pajamų kaip šis dydis, labai sunku. Lems biudžeto finansinės galimybės. Bet valstybė turėtų siekti, kad bent šis krepšelis visiems būtų pagal kišenę.
Tai bus objektyvus orientyras, kurį reikės nuolat tikslinti, didinti atsižvelgiant į infliaciją ir tuomet jis objektyviai rodys, kokios pajamos būtinos, kad žmogus galėtų tenkinti minimalius poreikius.
– Vien valstybės remiamų pajamų dydį pakėlus, kaip žadama, nuo 102 iki 122 eurų iš biudžeto prireiks papildomai skirti 78 mln. eurų. Ar jau žinoma, koks būtų pinigų poreikis siekiant garantuoti minimalių poreikių krepšelį?
– Pirmiausia pinigų prireiktų mažiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk reikia skaičiuoti ne tik žmogaus gaunamą pašalpą, bet ir kitokią socialinę paramą, pavyzdžiui, kompensacijas už būsto šildymą, gyventojų pajamų mokesčio lengvatą, vaikų pinigus ir jų nemokamą maitinimą.
Tuomet paaiškėtų, kad daugumos Lietuvos žmonių pajamos nėra menkesnės, nei reikia išleisti numatomam minimalių poreikių krepšeliui. Tačiau akivaizdu, kad yra socialinių grupių, kurioms priklausančių asmenų didelė dalis nesurenka net ir šių minimalaus dydžio pajamų.
Antai dabar vidutinė pensija siekia vos 260 eurų. Tai šiek tiek viršytų numatomą minimalių poreikių krepšelio lygį, bet nemažai pensininkų tegauna 160–210 eurų.
Suprantama, valstybė privalo pasirūpinti, kad visų žmonių, tarp jų ir pensininkų, pajamos, įskaitant visą socialinę paramą, nebūtų žemesnio lygio, negu nubrėš minimalių poreikių krepšelio dydis. Jei to nepavyktų pasiekti, nevertėtų net klausti, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos.
