30 metų dirbdamas su Izraelio specialiosiomis tarnybomis Shuelis Baras gilinosi į terorizmo hermeneutiką.
Remdamasis religinių raštų literatūrine analize jis tyrė frazes ir išskirtinę kalbą, kurią atsisveikinimo vaizdo įrašuose vartoja teroristai savižudžiai.
Jis išsiaiškino, kad „Hamas“ kovotojai mėgsta sakyti, kad „pergalė lydi kantriuosius“, o „Al-Qaeda“ užverbuotieji dažniau rinkdavosi frazę: „Dieve, suskaičiuok juos ir visus nužudyk, nepalik nė vieno“.
62 metų S.Baras 2003 m. paliko Izraelio vyriausybę, kai terorizmas jau plito po visą pasaulį. Stiprėjant grėsmės nuotaikoms, jis aptiko galimybę imtis verslo. Vyras įkūrė kompaniją „IntuView“.
Pasiūlymas iš priešo
Pasinaudodamas žiniomis, kurias sukaupė nagrinėdamas teroristų kalbą, jis sukūrė algoritmus, kurie leido begaliniame socialinių tinklų informacijos sraute aptikti žinutes, galimai susijusias su terorizmu. Savo paslaugas kompanija pardavė policijos ir muitinės tarnyboms Europoje bei Amerikoje.
Po dvejų metų S.Baras sulaukė netikėto elektroninio laiško. Jame vienas iš aukštų Saudo Arabijos pareigūnų pakvietė vyrą per „Skype“ aptarti galimą projektą. Pasirodo, Saudo Arabija taip pat buvo girdėjusi apie „IntuView“ technologiją ir norėjo pasinaudoti ja saugodama šalį nuo terorizmo.
Buvo iškelta tik viena sąlyga – S.Baras turėjo sukurti fiktyvią užjūrio kompaniją, kad galėtų nuslėpti jog „IntuView“ – Izraelio kompanija. „Jokių problemų“, – tuomet pasakė S.Baras ir Saudo Arabijai pardavė „IntuScan“ – programą, kuri per dieną galėjo išfiltruoti 4 milijonus „Facebook“ ir „Twitter“ žinučių, o vėliau buvo pradėta naudoti ir norint išsiaiškinti, kokia yra šalies žmonių nuomonė apie Saudo Arabijos karališkąją šeimą.
„Aš tikrai to nesiekiau. Jie patys mane susirado“, – apie savo karjerą bendradarbiaujant su didžiausiais Izraelio priešais sakė S.Baras.
Pamirškite boikotą
Vyras pasakojo, kad dabar laisvai susitinka su Saudo Arabijos bei kitų Persijos įlankos arabiškų šalių atstovais tarptautinėse konferencijose ir privačiuose renginiuose. Nors viešai apie tai nėra šnekama, mainai ir bendradarbiavimas IT ir žinių srityje tarp Saudo Arabijos ir Izraelio vyksta kaip niekad aktyviai.
Kartą S.Baras negalėjo skelbti savo pranešimo Londone vykusioje tarptautinėje konferencijoje, nes joje kalbėti turėjo ir Saudo Arabijos atstovas – organizatoriai pasakė, kad renginyje negali dalyvauti abu pranešėjai. S.Barui tai sukėlė juoką, nes su Saudo Arabijos pareigūnu jis buvo sutaręs po renginio eiti kartu papietauti.
Taika į Artimuosius Rytus neatėjo. Tai nereiškia žvangančių kalavijų ir labiau primena susitarimą, pagrįstą bendromis baimėmis dėl Irano bombų, džihadistų terorizmo, sukilėlių.
„IntuView“ turi Izraelio eksporto licenciją ir Vyriausybės paramą – kompanija gali padėti kitoms šalims kovoti su terorizmu. Tiesa, ne visoms. „Jei šalis nėra priešiška Izraeliui ir mes galime jai padėti – tą ir darome. Išimtys yra tik Sirija, Libanas, Iranas ir Irakas“, – sakė S.Baras.
Bet Saudo Arabija ir kitos naftos daug turinčios arabų valstybės mielai moka už pagalbą. „Arabų boikotas? Jis neegzistuoja“, – sako S.Baras.
Svarbiausia – saugumas
Bendradarbiauti Saudo Arabija ypač nori kibernetinio saugumo srityje. 2012 m., kai programišiai įsilaužė į Saudo Arabijos naftos gigantės „Saudi Aramco“ serverius, į pagalbą buvo pasitelkti Izraelio verslai. Kai kurie jų ir toliau per ofšorines bendroves padeda Saudo Arabijai, sako Izraelio parlamento narys Erelis Margalita.
Tiesa, viešai Saudo Arabijos pareigūnai vengia kalbėti apie savo ryšius su Izraeliu. Į žurnalistų laiškus su šiais klausimais taip ir nebuvo atsakyta. Bet “Bloomberg“ redakcija sulaukė vieno iš pareigūnų, panorusio likti paslaptyje, atsakymo, kuriame bet kokie ryšiai paneigiami. „Kalbant apie saugumo sistemas, šioje ar kitoje srityje Saudo Arabija niekuomet nebendradarbiavo su Izraeliu. Jei Saudo Arabija norėtų nusipirkti ginklų, jai reiktų naudotis sutartimis, sudarytomis su draugiškomis valstybėmis, kurios techniką kuria su vyriausybių suteiktomis licencijomis. Aišku, kad Izraelis nėra tarp tų šalių, su kuriomis karalystė palaiko komercinius santykius“, – rašoma atsakyme.
Netikras embargas
Arabų embargas Izraeliui buvo paskelbtas dar 1948 metais. Nuo tada jokie verslo santykiai su Izraeliu negali būti mezgami. Nepaisant to, Izraelio veiklą bent 6 Persijos įlankos šalyse darosi vis sunkiau nuslėpti.
Vienas Izraelio verslininkas, įkūręs įmones Europoje ir JAV, pasinaudojęs Izraelio inžinieriais Arabų Emyratuose įdiegė saugos sistemų už daugiau kaip 6 milijardus JAV dolerių. Kitos Izraelio kompanijos Persijos įlankoje dirba infrastruktūros apsaugos, kibernetinės saugos bei duomenų rinkimo srityse.
„Visos didelės kompanijos aktyvios, dirba ir dalis mažesnių“, – sakė Shabtai Shavitas, dirbantis Izraelio saugos firmoje. Tiesa, jis neatskleidžia detalių, kas ir ką veikia Saudo Arabijoje: „Niekas nekerta šakos, ant kurios sėdi“.
Ypatinga apsauga
Kalbant apie ginklų pardavimus, diskretiškumas ypač svarbus. Kai į didžiausią Izraelio privačią gynybos įmonę „Elbit“ atvyko klientai iš Kuveito, Kataro ir Saudo Arabijos, iš pastato buvo išnešti visi logotipai su kompanijos pavadinimu, Izraelio žemėlapiai ir dokumentai. Pakeistos net darbuotojų vardų lentelės, jei jų vardai žydiški.
„Elbit“ ryšiai su Saudo Arabija sulaukė daug dėmesio, kai prieš dvejus metus vienas kompanijos darbuotojas, amerikietis Chrisas Crameris paslaptingai žuvo gabendamas raketų sistemą į Saudo Arabiją. Vyras buvo rastas savo viešbučio kambaryje, likus vienai dienai iki grįžimo į Izraelį. Saudo Arabijos policija teigė, kad tai savižudybė, tačiau C.Cramerio artimieji tuo netiki.
Tuomet kompanija „Elbit“ nekomentavo, ką vyras veikė Saudo Arabijoje. Oficialiuose pranešimuose buvo tik užsimenama, kad jis dirbo su „amerikietišku produktu“, kuriame nėra jokių Izraelio technologijų.
Technologijos, technologijos, technologijos
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu teigia, kad yra trys priežastys, dėl kurių Saudo Arabija domisi Izraeliu: „Tai technologijos, technologijos ir technologijos“. Šis susidomėjimas nevirsta verslo ryšiais dėl vienos priežasties – Izraelio ir Palestinos konflikto.
Jordanijos politikos ekspertas Riadas al Khouris sako, kad kooperacija nebus galima tol, kol „premjero galvoje neužsidegs lemputė ir jis nepasirašys taikos sutarties“. Jis pabrėžia, kad konfliktas bet kuriuo metu gali dar labiau paaštrėti.
Taikos nematyti
Donaldas Trumpas atskleidė savo planus JAV ambasadą perkelti iš Tel Avivo į Jeruzalę, o jo nominuotas ambasadorius Izraelyje Jeruzalę pavadino „amžina Izraelio sostine“. Palestinos „Fatah“ partija savo ruožtu pareiškė, kad toks veiksmas „atvertų pragaro vartus“.
Saudo Arabija sako, kad su Izraeliu susitaikys, jei šis pasirašys taikos sutartį su Palestina. Šis nusistatymas dar kartą patvirtintas buvo pernai. Kai kas žengia dar toliau – Saudo Arabijos bankininkas Salmanas al-Ansaris savo straipsnyje pabrėžė, kad Saudo Arabijai ir Izraeliui reikėtų sukurti bendradarbiavimo aljansą.
Tiesa, nors pokyčiai Saudo Arabijos požiūryje matomi, atvirumas gali greitai baigtis, jei D.Trumpas sukels kitą palestiniečių ginčą.
Izraelio premjero B.Netanyahu dešinioji ranka regioniniam bendradarbiavimui Ayoobas Kara, garsėjantis savo griežtu požiūriu į taiką su Palestina, dalinasi savo partijos svajone, šiek tiek primenančią sapną: „Normalizuoti santykius su visomis arabų valstybėmis, išlaikant Vakarų Kranto teritorijas“.
Ateities planai
Jis stebi žemes, kur jungiasi Izraelis, Jordanija ir Saudo Arabija. Jordanija ir Izraelis kuria planus dėl teritorijos dykumoje, po kurią savo žmones kažkada vedžiojo Mozė. Jis tiki, kad į projektą galiausiai bus įtraukta ir Saudo Arabija.
„Jie nori mūsų technologijų, mūsų patirties ir jie tikrai nori patraukti nuo kelio Palestinos skaudulį“, – rėžia jis.
Planai prasideda nuo didžiausio viešųjų darbų pasiūlymo istorijoje tarp Izraelio, Jordanijos ir Palestinos. Raudonosios-Juodosios jūros projektas – 10 milijardų dolerių vertės vamzdynas, kuris leis pumpuoti vandenį iš Raudonosios į Juodąją jūrą. Projektas, kurio startas numatomas 2018 m., aprūpins geriamuoju vandeniu ir elektra Jordaniją, Izraelį ir Palestiną.
Bet su Jordanija A.Kara turi ir artimesnių reikalų. Jis čia atvyko aptarti galimo prekybos kelio tarp Europos ir Turkijos per Izraelio uostamiesti Haifą, Jordaniją, Saudo Arabiją. Prasidėjus konfliktui Sirijoje, į Haifą atkeliauja gėrybės iš Turkijos, anksčiau keliavusios per Siriją.
Tiesa, toliau jiems keliauti sunku, nes patekimas į Saudo Arabiją – draudžiamas. A.Kara dirba su diplomatais ir stengiasi, kad Saudo Arabijos ir Izraelio kelias būtų vėl atidarytas. Šis žingsnis pernakt kelis kartus išaugintų per Izraelį kursuojančių Turkijos sunkvežimių skaičių.
„Labai greitai viskas pasikeis. Jie visi ieško būdų bendradarbiauti su Izraeliu“, – sako A.Kara.
Vienintelis arabas
A.Karos vaidmuo – išskirtinis. Jis, kaip vienintelis arabas premjero B.Netanyahu komandoje, nuolat susitinka su arabų diplomatais ir verslininkais iš Kairo, Kasablankos, Ženevos bei Niujorko.
Keli A.Karos dėdės buvo nužudyti dėl bendradarbiavimo su žydais. Jis pats buvo sužeistas Izraelio armijos tanke, 1982 m. kovodamos Libano kare ir atleistas iš pareigūno pareigų po to, kai du jo broliai buvo nužudyti. Nuo tada A.Kara 15 metų praktikavosi teisės srityje, o galiausiai prasibrovė į „Likud“ partijos aukštumas 2006 m.
Švenčiant Izraelio nepriklausomybės 58-ąsias metines B.Netanyahu jis surengė vakarėlį, kurio metu buvo pasamdyti 58 ritualiniai specialistai, kurie šventei paskerdė 58 avis.
„Jaučiuosi kaip žydas, bet nesu žydas. Aš bendrauju su žmonėmis iš arabų pasaulio, bet nepamirštu Izraelio poreikių“, – sakė jis.
Dar vienas A.Karos rūpestis – antrasis Raudonosios jūros dujotiekis. Prieš 50 metų Izraelis, sudaręs slaptą susitarimą su Irano šeichu, jį pastatė, o 1979 m. šeichą nuvertus, perėmė visą kontrolę. Teismas praėjusiais metais Iranui paskyrė 1,1 milijardo dolerių žalai padengti, tačiau Izraelis šios sumos mokėti nesutinka.
Kitas lygis
„Dabar viskas turi būti labai rimtai stebima“, – sakė buvęs Izraelio specialiųjų tarnybų „Mossad“ vadovas Shabtai Shavitas. Taip Matis Kochavis paliko Izraelio pėdsakus arabų šalyje, kai Jungtiniuose Arabų Emyratuose pradėjo 6 milijardų vertės saugos verslą. Po rugsėjo 11 atakų čia jis įsteigė kelias aukšto lygio saugos firmas. Viena jų net įrengė monitoringo sistemas Niujorko oro uostuose.
Savo kompanijų paslaugas M.Kochavis pardavė ir Jungtinių Arabų Emyratų bei Abu Dabio lyderiams. Jis neslėpė to, kad jo kompanijų technologijos ir dauguma darbuotojų atvyko iš Izraelio. „Viskas gerai“ – patikino jį užsakovai, svarbiausia, kad partneriai negyventų Izraelyje.
Iš Izraelio net buvo mokomasi, nes tai buvo šalis, susidurianti su panašiomis problemomis, bet kur kas geriau jas sprendžianti. „Kai pradėjome, jie čia neturėjo net tvorų. Kupranugaris galėjo ateitį į gamybos patalpas ir išgerti naftą“, – taip JAE naftos industriją apibūdino vienas buvęs Izraelio tarnybų atstovas.
Tarsi spektaklis
Du kartus per savaitę „Boeing 737“, visas nudažytas baltai, pakildavo iš Tel Avivo oro uosto, dėl politinės priedangos trumpam nutūpdavo Kipre ir Jordanijoje, o galiausiai nusileisdavo Abu Dabyje, kur iš lėktuvo išlipdavo dešimtys Izraelio inžinierių.
Jie gyvendavo ir valgydavo kartu, tačiau niekuomet neidavo į restoranus, visur nešiodavosi siųstuvus ir „pagalbos mygtukus“, o savo žydiškus vardus slėpdavo. Izraelis šioje kompanijoje buvo vadinamas „Šalimi C“, o M.Kochavis buvo žinomas kaip „MK“.
Dauguma arabų, kurie dirbo su M.Kochavio kompanija AGT, vis dėlto suprasdavo, kas vyksta, tačiau tai netrukdė megztis draugystėms. Kartais tas spektaklis tapdavo juokingas. Pavyzdžiui, Jungtinių Arabų Emyratų saugos tarnybos Izraelio verslininkus vadindavo kodiniais vardais iš serialo „Lost“, pavyzdžiui, Bonė ar Sojeris.
Pažangesnės technologijos
Izraelio technologijos savo pranašumą pademonstravo 2014 m., kai Abu Dabio prekybos centre moteris mirtinai subadė amerikietę mokytoją. Tuomet užpuolikė nuvažiavo į Egipto amerikiečio daktaro namus ir čia paliko bombą, kuri vėliau buvo detonuota.
AGT tinklas, tirdamas nusikaltimo vietose padarytas nuotraukas bei vaizdo įrašus, per kelias dienas surado įtariamąją. Moteris buvo suimta, o po septynerių mėnesių jai įvykdyta mirties bausmė. Abu Dabio agentūros neatsakinėjo į klausimus apie tai, kaip prie tyrimo prisidėjo Izraelio saugos kompanija.
2014 m. AGT su kita Izraelio kompanija 4D bei Saudo Arabijos „Mobility“ suvienijo jėgas, kad sukurtų minių kontroliavimo sistemą vietoje, kuri tokia šventa, kad ne arabai net negali čia įkelti kojos – Mekoje.
Per Hadžo apeigas čia apsilanko 3 milijonai žmonių, kurių srautus būtina kontroliuoti, norint išvengti nelaimių.
Riba neperžengta
Nauja sistema piligrimų srautai būtų pradedami valdyti dar tuomet, kai jų autobusai net nebūna atvykę į šventąjį miestą.
4D inžinieriai Naujajame Džersyje sukūrė sistemą, įpareigojančią kiekvieną piligrimą dėvėti elektroninę apyrankę, kuri fiksuotų jo ar jos buvimo vietą. Autobusai naudotųsi specialia sistema, kuri informuotų centrinį biurą apie tai, kiek keleivių yra kiekviename jų. Jei autobusu važiuotų neautorizuoti piligrimai, virš jų užsidegtų raudonos lemputės, informuojančios policiją.
Naujoji sistema surinko daugiausia balų iš 3 projektų, tačiau darbo kompanija negavo. Po kelių mėnesių Saudo Arabijos universiteto inžinieriai mokslo žurnale publikavo iš esmės identišką idėją ir praėjusių metų Hadžo minėjime visi piligrimai jau turėjo dėvėti apyrankes.
„Mobility“ pateikė savo idėją, tačiau kontrakto negavo. Teiginiai, kad „Mobility“ dirbo su Izraelio kompanijomis, yra netiesa. Mūsų taisyklės tokio dalyko tikrai neleistų“, – taip trumpai situaciją komentavo įmonės atstovai.
Ir nors M.Kochavi savo idėjos parduoti nepavyko ir jis sako, kad buvo apvogtas, jo sumanymas vis dėlto tapo realybe, tik įgyvendinta kitų.
„Manęs nenustoja stebinti tai, kaip technologijos ir pinigai nuolat sklando tarp dviejų didžiausių priešų“, – sakė jis.
Tiesa, šventasis miestas šiuo atveju pasirodė riba, kurios žydams peržengti nepavyko.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
