Mėgiamiausia žuvis – norvegų silkė
Klaipėdos universitete vykusios konferencijos „Žuvininkystė Lietuvoje: Ar ant stalo bus šviežios žuvies?“ dalyviai, prisimindami gausias, nemažai aistrų įžiebusias įstatymų pataisas, ko ne vienu balsu klegėjo, jog šiais laikais kupranugaris lengviau prasmuks per adatos skylutę nei ant lietuvių stalo atsiras daugiau gardžių ir maistingų žuvų produktų.
Diskusiją apie šalies žuvininkystės ateitį užkūrę į Seimą išrinkti Valstiečių ir žaliujų sąjungos atstovai Dainius Kepenis ir Algimantas Kirkutis – ne pirmieji politikai, pastebėję, jog lietuviai žuvų suvalgo kur kas mažiau nei kitų Europos Sąjungos valstybių gyventojai. Jų ypač trūksta vaikams – vaikų darželių ir mokyklų auklėtiniams.
Lietuva – ežerų ir upių kraštas, žvejai žūklauja Baltijos jūroje ir Kuršių mariose, raižo pasaulio vandenynus, plėtojama akvakultūra, tačiau žmonės turgavietėse ir prekybos centruose dažniausiai perka tik norvegiškas silkes. Vidaus rinkoje dominuoja iš tolimųjų kraštų atgabenti šaldyti žuvų produktai, o vietiniai kasmet vis labiau brangsta.
Net stintos, kurių anksčiau niekas nevertindavo, tapo skanėstu – jų kainos šiemet šoktelėjo į dar neregėtas rekordines kainas. Kuršių mariose ungurių beveik neliko, jūroje plekšnes ir uotus baigia išguiti invazinės žuvys – juodažiočiai grundalai.
Kodėl taip yra ir kas dėl to yra kaltas, konfrencijoje dalyvavusi Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktorė Agnė Razmislevičiūtė-Palionienė su savo pavaldiniais negalėjo dorai paaiškinti.
Valdžios aplaidumas ar korupcija?
Valdininkai tik gyrėsi jau sukūrę ES reikalavimus atitinkančias valdymo struktūras, kurios skatina inovacijas, mokslo ir verslo sąveiką, žuvininkystės ir akvakultūros produktų vartojimą, naujas technologijas. Vėl pilstyta iš tuščio į kiaurą kalbant apie galimybes atgaivinti smėliu užneštą Šventosios žvejų uostą.
Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos vadovas Alfonsas Bargaila įsitikinęs, jog didžiausia kliūtis – neskaidrus valdymas: „Baltijoje žūklaujantiems žvejams neobjektyviai skirstomos žūklės kvotos, ignoruojant draudimus monopolizuoti rinką, įžūliai paminamos sąžiningos konkurencijos, ūkinės veiklos laisvės nuostatos, spjaunama į Briuselio direktyvas“.
Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovas Mindaugas Remeikis irgi nesupranta, kodėl taip dažnai kaitaliojami žvejybos verslą reguliuojantys įstatymai: „Žvejai tik gūžčioja pečiais – kas juos rengia ir kokia iš jų nauda?“.
Vieni dėl tokios sumaišties kaltina Žuvininkystės departamento padalinių ir tarnybų darbuotojų aplaidumą, kompetencijos stoką, o kiti įtaria korupciją – valdininkai esą vykdo įtakingų verslininkų užsakymus“.
Naujas žuvų aukcionas bankrutuoja
Žvejai ir žuvų produktų gamintojai skeptiškai vertina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos draudimus naudoti Baltijoje sugautų menkių kepenis – esą jos yra užterštos toksinais. Tačiau lenkams ir latviams iš tokių pat menkių pagamintus konservus kažkodėl leidžiama laisvai eksportuoti į Lietuvą – jų atrasi kiekviename didesniame prekybos centre.
Tai žinodami lietuviai sužvejotų neva kenksmingų menkių kepenis parduoda kitų Baltijos šalių perdirbėjams ir stebisi žuvų produktų importo politika – valdininkai tiesia ranką ne jiems, o artimiausiems kaimynams.
Žvejybos asociacijų „Žuvininkų rūmai“ vadovas Leonas Kerosierius piktinosi, kad buvusios žemės ūkio viceministrės Linos Kujalytės komanda neefektyviai naudojo žuvininkystės sektoriaus plėtrai skirtas valstybės investicijas ir ES paramos lėšas: „Didesnė jų dalis skirta tvenkinių žuvininkystei, o Baltijos ir Kuršių marių žvejams vėl parodyta špyga“.
Nesėkmę patyrė Klaipėdos žuvininkystės aukciono rekonstravimo ES lėšomis projektas – nugriovus senąjį pastatą ir investavus 1,4 mln. eurų, staiga paaiškėjo, jog naujasis objektas negali funkcionuoti dėl apyvartos lėšų stygiaus – skolos žaliavų tiekėjams per metus šoktelėjo iki 350 tūkst. eurų. Kam reikėjo kurti tokį bankrotui pasmerktą aukcioną ?
Nidoje ir Juodkrantėje ES finansinės paramos lėšomis iš jūros pusės įrengtos žuvų priėmimo vietos, kainavusios daugiau 1,4 mln. eurų, irgi neatnešė lauktos naudos – nė vienas laivelis su laimikiu ten neprisišvartavo.
Paragino atlikti investicijų auditą
„Svarbu – išnaudoti pinigus, o kas bus paskui – niekam nė motais. Visi žino, kad L.Kujalytė aktyviai dalyvavo ES lėšų skirstymo procesuose, viską ji kontroliavo, ir tyli. Verslinių žuvų mūsų vandenyse netrūksta, bet ant lietuvių stalo jos atsiras tik tuomet, kai būsime sąžiningesni, solidarūs, nelaidysime vėjais valstybės pinigų“, – tvirtino L.Kerosierius.
Žuvininkų rūmų vadovas siūlė nuo balandžio 20-osios mėnesiui uždrausti žvejybą visuose vidaus vandenyse, kviesti žvejus saugoti neršiančias žuvis, įrenginėti dirbtines nerštavietes, atgaivinti verslinę žvejybą Kauno mariose, kituose didesniuose nei 200 hektarų ploto vandens telkiniuose, verslo tvarkymo procedūras vilkinančius valdininkus bausti už kenkėjišką veiklą.
Rinkos monopolininku vadinamas įmonės „Banginis“ vadovas Algirdas Aušra, Lietuvai iškovojęs strimelių ir brėtlingių kvotas, kuriomis dabar naudojasi ir jo konkurentai, smunkančią žuvų apyvartą siejo su mitybos tradicijomis: „Esame mėsėdžių šalis. Išauginsime, sužvejosime daugiau žuvų, o kas pirks, jeigu nebus paklausos? Vartotojų perkamoji galia nusilpusi“.
Konferencijos dalyviai žvilgčiojo ne tik į Seimo narius, bet ir į naująjį šalies žuvininkystės sektoriaus kuratorių – žemės ūkio viceministrą Artūrą Bogdanovą. Valdžios atstovai išgirdo raginimų inicijuoti šalies žuvininkystei skirtų lėšų auditą.
Nauji vėjai biurokratų perykloje?
„Gražu, kai žmonės vaikštinėja Palangos tiltu, brenda į jūrą, pliuškenasi ten ir žiemą, bet ji duota net tik kojoms mirkyti“, – garsaus tarpukario veikėjo geografo Kazio Pakšto idėjas konferencijos dalyviams priminė inovatyvių verslo idėjų ir projektų kūrėjas klaipėdietis verslininkas Stasys Paulauskas.
Patvirtinta rezoliucija, kurioje siūloma parengti Lietuvos žuvininkystės darnios plėtros ilgalaikę strategiją, užtikrinti teisinį sektoriaus valdymą, taisyti ankstesnes žvejybos reguliavimo skirstant perleidžiamąsias kvotas klaidas, stiprinti vadovų atsakomybę, siekti skaidresnių ir efektyvesnių nei anksčiau viešųjų pirkimų procesų.
Pritarta žuvininkų minčiai greičiau reorganizuoti biurokratų perykla vadinamą Žuvininkystės departamentą su jam pavaldžia institucija – Žuvininkystės tarnyba.
Atsisakius perteklinių ir dubliuojančių funkcijų, būtų galima palikti vieną struktūrą, kuri būtų atsakinga už žvejybą (Klaipėdoje) ir akvakultūrą Kaune arba Vilniuje.
