Čia šeštadienį ir sekmadienį vyksta ketvirtasis alaus degustacijos festivalis „Žmogšala“. Renginio tikslas – supažindinti alaus vartotojus su kuo įvairesniu ir įdomesniu alumi, kurį Lietuvoje verda mažieji gamintojai.
Dažnai mes bijome ar neišgalime nusipirkti viso butelio, ypač importinio alaus. Todėl „Žmogšaloje“ veikia tokia tvarka: prie įėjimo gavus 100 mililitrų taurelę, už tam tikrą mokestį į ją galima prisipilti ir išragauti daugybę alaus rūšių. Tad pusės litro butelio ar bokalo užsisakyti nereikia.
Anksčiau „Žmogšala“ (jo keistas pavadinimas reiškia smarkų šaltį, speigą) vykdavo Vilniaus centre, tačiau pastaruoju metu persikėlė į Gariūnų verslo centrą, kur daugiau erdvės.
Vis dėl to ne vien ieškant erdvesnių patalpų aludarių žvilgsnis nukrypo į Gariūnus.
„Žmogšalos“ rengėjas Vidmantas Laurinavičius prisipažino, kad alaus degustacijos Vilniaus pakraštyje vyksta siekiant išvengti atsitiktinių lankytojų, kuriems rūpi ne alaus rūšys ar naujovės, bet kuriems svarbu išgerti kuo daugiau šio gėrimo.
„Savaime suprantama, tokie lankytojai atsisijojo. Lieka tik ištikimi alui žmonės“, – aiškino V.Laurinavičius.
Lietuvos aludariams atstovavo „Vilkmergės alus“, „Dundulis“, „Joalda“, „Pilialaukis – Alaus namai“.
Kaip ir ankstesnėse „Žmogšalose“, atvažiavo būrys latvių aludarių. Tai – „Alkimikis“, „Viedi“, „Malduguns“. Taip pat buvo estų „Paavakeste“, lenkų „Raduga“ ir „Baba Yaga brewing“, norvegų „Lervig“.
Tarp importuotojų – „White Crow Collection“, „Prohibicija“, „Maisto kultūra“, „Nisha“, „Alaus pirkliai, „Amka group“, „Sidro namai“. Jie pristatė įdomiausias pasaulio alaus rūšis.
Seniau veiklą pradėję mažieji aludariai nevengė pasišaipyti iš naujokų, juos pakrikštiję „čigonais“. Taip vadinami tie gamintojai, kurie neturi savos įrangos ir alų verda ją išsinuomoję.
„Labai lengva taip dirbti – nereikia jokių investicijų įrangai, patalpoms. Išvirei alų, užklijavai ant butelių gražias etiketes – ir pabėgai“, – šypsojosi vienas senesnių aludarių.
Iš Rygos atvykęs Oskaras Sprukulis atstovauja alaus daryklai „Nurme“, kuri yra naujokė – veiklą pradėjo tik praėjusių metų gruodį. Į Vilnių latviai atvežė tik antro virimo alų. „Nurme“ darykla taip pat alų verda išsinuomojusi įrangą.
Kaip ir Bakunino alaus darykla iš Sankt Peterburgo. Ji taip pat alų verda kitų aludarių įranga ne tik Rusijoje, bet ir Latvijoje. Netrukus rusai alų žada gaminti ir Belgijoje. Vis dėlto jie planuoja statyti nuosavą alaus daryklą. Bet ne Rusijoje, o Estijoje.
„Estija juk šalia Rusijos. Jeigu gyveni Sankt Peterburgo pakraštyje, miesto centrą pasieksi per porą valandų. Lygiai tiek pat laiko sugaiši keliaudamas iš Sankt Peterburgo pakraščio į Estiją“, -- aiškino Bakunino alaus daryklos atstovas Aleksandras Romanenka.
Pradėjęs nuo alaus baro, prieš ketverius metus jis su dviem bendraminčiais alumi ėmė ne tik prekiauti, bet ir virti.
Lietuvoje mažiųjų aludarių produkcija ėmė populiarėti prieš penkerius metus, kiek vėliau – Estijoje. Dabar šis procesas vyksta Latvijoje.
Anot Estijos alaus daryklos „Tanker“ atstovo Antso, estai labai pamėgę įvairių skonių alų. Kaip ir Lietuvoje, populiarus alus su čili pipirais, tačiau „Tanker“ siūlo ir šį gėrimą su beržų vantos ar pelyno skoniu.
Lietuvos alaus daryklos „Dundulis“ atstovas Tomas Cesevičius pripažino, kad lankytojai labiau dairosi į nematytą, iš užsienio atgabentą alų. Tuo tarpu „Dundulio“ produkcijos jau galima paragauti ne viename Vilniaus bare.
